Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Vasario 10-ąją 1938-aisiais „Lietuvos aidas“ rašė apie tai, kaip Kaunas ruošiasi artėjančiam potvyniui.
„Kasdien saulė vis aukščiau kopia dangumi ir nesigailėdama beria šiltėjančius spindulių pluoštus. Šaltis, neįstengdamas dienos metu kovoti su šiltėjančiu oru, traukiasi į nakties glūdumas ir sutemose bando ledu užkloti vandens bangeles.
O Kaunas, pajutęs savo palangėse atokaitą ir išgirdęs nuo stogo nukrintančio vandens lašo aidą, pradeda žvalgytis, ar dar nuo Nemuno ir Neries neatšniokščia banga, grasindama potvyniu, kuris jau ne vieną pavasarį žemesnių vietų gyventojus iškraustė iš butų.
Potvynį sutikti ruošiamasi visu smarkumu. Jį, paprastai, ypač pajunta senamiestis. Jis pirmasis ir parodė didelį susirūpinimą. Veik visą žiemą Neries kairiajame krante su kastuvais dirbo darbininkai, nusitiesę siaurus bėgius stūmė smėlio vežimėlius. Nepastebimai išaugo ilgoka pylimo juosta. Ji tęsiasi nuo Vileišio vardo tilto iki žuvų turgavietės. Šis pylimas daug vandens išdrįsusio savo išsiliejimu iš vagos bauginti ramius gyventojus, sulaikys ir privers tekėti nuo amžių prasirausta vaga.
Paskutinėmis dienomis už tilto, Jonavos gatvėje, pro vieną tvorą išlindo kupeta smėlio ir ji šiandien prisikasė iki vidurio gatvės. Judėjimas vyksta tik viena puse.
– Daroma pylimą, kad būtų sulaikytas vanduo iš Neries. Gal tuo būdu senamiestis bus apsaugotas nuo potvynio, – aiškina paklaustas darbų prižiūrėtojas.
Ryt poryt Jonavos gatve einą autobusai ir kitos susisiekimo bei transporto priemonės turės atsisakyti ir antrosios palikto kelio pusės. Jiems jau reikės kopti supiltu aukštu kalneliu, o kitoje pusėje bus pradėtas pylimas ir per kiemus tęsiamas iki Neries.
Tačiau vienu pylimu, kuris šiemet pirmą kartą pilamas, visiškas pasitikėjimas nereiškiamas. Atrodo, kad susirūpinta išbandyti visas galimas priemones vandeniui sulaikyti. Žuvų turgavietės pakraštyje jau pastatytos dvi mašinos – siurbliai. Jie iš kanalizacijos, pradėjus kilti vandeniui, išsijuosę siurbs vandenį ir leis jį į Nerį dabar sukaltais plačiais loviais, kurie permesti per naująjį pylimą. Abiejų mašinų siurbliai per vieną sekundę galės iš kanalizacijos išsiurbti ir išlieti 150 litrų vandens. Yra įsitikinimas, kad potvynis, kokiu smarkumu jis nekiltų, bus įstengtas sulaikyti. Tiesa, ir pernai tokie siurbliai buvo pastatyti, bet jų darbą sutrukdęs per didelis vandens antplūdis, kadangi nebuvo pylimo, kuris šiemes pilamas per Jonavos gatvę ir raizgomas kiemais linkui Neries.
Stebėdami Kauno pasiruošimus nuo galimo potvynio, mes susitinkame kitą vaizdą Nemuno pakraščiais jau telkšo vanduo. Šalia senosios Vytauto bažnyčios prie akmens sienos pritvirtinta balta lentelė, kuri išmarginta brūkšniais ir skaičiais. Greta jos parašas, bylojąs apie vandens matavimus. Nemuno pakraštyje bėgiojančios bangelės lyg jau ir pradeda kalbėti apie vandens horizonto netolimą kilimą.
Tuo tarpu ant žliungančio ledo vyksta žaidimas su mirtimi. Būriai jaunuolių su visu užsidegimu čiuožia, lyg norėdami spėti patenkinti savo troškulį parodyti slidinėjimo sugebėjimus.
Ir didelių nebaugija tirpstąs ledas. Vienoje vietoje pradėjus ribuliuoti bangelėms, jie atsisako praminto tako, suka į šalį ir taip klaidžiodami, kaip tyrumų beduinai, visu atsargumu dėlioja kojas, į kitą Nemuno pusę. Iškabinta lentelė „ledu eiti draudžiama“ paskutiniųjų drąsuolių aplenkiama. Jie, atrodo, įsitikinę, kad ledu eiti draudžiama tik ties ta vieta, kur iškabintas minėtasai parašas.
Nuo Neries pusės, kur veik nėra krantinių, vyksta pasiruošimas apsisaugoti nuo potvynio. O kitoje Kauno pusėje, ant silpnėjančio Nemuno ledo, vyksta žaidimas su mirtimi.
Saikus atsargumas kažkaip piaunasi su kauniečio drąsa, iki šiol vis neįpratusio prisiderinti prie įspėjimo ženklų.“
