Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Sausio 16-ąją 1936-aisiais „Lietuvos aidas“ aprašė jaunuolių nuotykius virš Vytauto kalno.
„- „Už kiek įliptum į radio stiebą?“, „Jei esi toks vikrus, įlipk į radio stiebą“, „Po valandos tu mane galėsi matyti tik iš radio stiebo“ ir panašius posakius dažnai galima girdėti iš mūsų šaunių jaunuolių lūpų.
Radio stotis Kaune dar neseniai turėjo 4 radio stiebus: du po 150 metrų ir du po 75 metrus. Dabar bematome tik du – aukštuosius, o žemieji nugabenti į Klaipėdą. Nuo vasario mėn. oro bangomis mums pasakys „labs ryta“, kai tik pradės veikti Klaipėdos radio stotis.
150 metrų keliu, šaligatviu (jei netrukdo vaikų vežimėliai…) nueisite per 2-4 minutes. Tačiau 150 metrų pabandykite pakilti statmeniškai aukštyn! Daugelis vikruolių mieste susiginčija, susilažina, ar po kito ko traukia į radio stoties rajoną.
Radio stoties vadovybė mielai leidžia susitarimą vykdyti. „Lipkite, prašome, bet jei neišlaikysite, mes neatsakome“. Jaunuoliai vienas į kitą žvilgteri, mirkteli, nusišypso. Vyrukas pradeda kopti. Dešimts, dvidešimts metrų pasiekia šypsodamasis, pasiekęs 30 metrų surimtėja, 40 – trečią kartą nusišluosto prakaitą, 50 – šypsena dingsta. Dar keliolika metrų. Kai kuris pasiekia ir 100 metrų. Bet daugeliui čia „kelionė“ ir baigiasi. Atsižada susilažytos sumos ir kopia žemyn. Tik retas, retas pasiekia kelionės galą – stiebo viršų.
Radio stoties beveik visi tarnautojai mielai priimtų tokį susilažinimą, nes visi išsispecializavę lipti į stiebą ir vikriai pasiekia stiebo viršūnę. Vienas tarnautojas per metus daug kartų įkopia į stiebą. Jis iškelia ten tautiškas vėliavas, pritvirtina prie stiebo viršūnės, įrengia elektrą, papuošia stiebą įvairiai išsišakojusiomis šviesomis.
Radio stiebo viršūnėn yra įkopusi kelis kartus ir moteris. Viena vienintelė moteris. Tai radio stoties viršininko inž. Stankevičiaus žmona.
Iš radio stiebo Kaunas su visais priemiesčiais ir užkampiais matyti kaip ant stalo. Stovint ant žemės ir žvelgiant aplinkui labai toli matyti. Tačiau žiūrint iš stiebo viršūnės, atsiveria tikros platumos. Iš stiebo be žiūronų matai Jonavą, Petrašiūnus, Pažaislį, Lampėdžius, Raudondvarį, Garliavą, o su žiūronu daug toliau. Tolyn žiūrėti nebaisu. Gražus vaizdas. Tačiau pažiūrėti žemyn, tiesiai žemyn, pamatyti čia pat slankiojančius žmones, kurie tokie mažučiai, kaip kelerių metų vaikai, dažnam ir nejauku.
Ir tie, kurie stiebo viršūnę pasiekia, ilgiau žiūrėti žemyn nepajėgia. Sako, „sukasi galva“.“
