Iki gyvos galvos įkalintas buvęs Kauno nusikalstamao pasaulio šulas Henrikas Daktaras, pravarde Hena, skundžiasi, kad net 4 metus laukė, kol į įkalinimo įstaigą ateis odontologas ir atliks dantų protezavimo procedūrą, tačiau šiam buvo uždrausta patekti į kalėjimo teritoriją.
„Gal jie galvoja, kad jis man narkotikų atneš“, – piktinosi H. Daktaras.
Buvęs nusikalstamo pasaulio autoritetas pirmadienį buvo atvežtas į Vilniaus apygardos administracinį teismą – trijų teisėjų kolegija pradėjo nagrinėti H. Daktaro skundą dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (TIK) priimtų sprendimų. Į bylą trečiuoju asmeniu įtrauktas Kalėjimų departamentas.
Į teismo posėdį ginkluoti konvojaus pareigūnai atvežė ir patį skundo autorių H. Daktarą, tačiau jame nepasirodė iki šiol posėdžių, kuriuose dalyvaudavo Hena, niekada nepraleisdavusi nuteistojo sutuoktinė Ramutė Daktarienė.
Skundą teismui H. Daktaras pateikė dėl to, kad kovo 22 d. sprendimu Lukiškių TIK uždraudė privačiam odontologui apsilankyti pas H. Daktarą. Kalėjimų departamentas po mėnesio H. Daktarui nurodė, kad kliūčių dėl odontologijos paslaugų suteikimo įkalinimo įstaigoje neturėtų kilti, jeigu tik nuteistasis sutinka už jas susimokėti.
Bet, anot H. Daktaro, jis iki šiol nesulaukia odontologo, nors jo laukia jau 4 metus.
„Man neleidžia atsivežti gydytojo, jau 4 metai esu be dantų, kai anksčiau sėdėjau Vilniaus kolonijoje, ateidavo gydytojas ir dantis sutvarkydavo, bet jau praėjo 15 metų ir man dantys iškrito, – teisme aiškino H. Daktaras. – Kalėjimas surado gydytoją Santariškėse, laukiau 7 mėnesius, tada mane nuvežė ir dantis patikrino, sakė, taip, reikia tvarkyti, vėl laukiau eilėje, o paskui pareiškė, kad pasikeitė tvarka ir dabar reikia vežti į Pravieniškes, kur yra ligoninė.“
H. Daktaras sakė, kad žino gydytoją, kuris sutiktų ateiti į kalėjimą ir atliktų dantų implantavimo procedūrą. „Čia yra visos sąlygos, tik gydytojo nėra“, – piktinosi nuteistasis.
Jis mano, kad valstybė patirs didelių nuostolių, jeigu elgsis pagal biurokratines taisykles – gerokai pigiau ateiti gydytojui į kalėjimą ir suteikti protezavimo paslaugas, nei jį vežti į Pravieniškėse esančią ligoninę. „Kiek kainavo, kai mane vežė į Santariškes – visą dieną konvojus buvo prie manęs“, – aiškino jis.
Hena taip pat nurodė, kad už jo gydymą sutinka sumokėti šeima. „Man jau 60 metų, negaliu ir maisto atsikąsti – nesu krokodilas, kad praryčiau kokią žąsį“, – teisme kalbėjo jis.
Buvęs ilgametis Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetas teismui pateikė dar vieną skundą – jis piktinasi, kad kalėjimo administracija draudžia iš artimųjų priimti rašymo priemones.
„Gaunu banderolę, į ją įdeda laikraščius, vokus, pašto ženklus, o tušinukus atima, prašau leisti juos turėti, nes neturiu kuo rašyti – nebent galiu savo kraują leisti ir plunksna rašyti“, – H. Daktaras pažymėjo, kad rašiklį kartais pasiskolina iš kitų nuteistųjų, tačiau tai yra draudžiama – esą už tai gali būti skirta nuobauda.
Kalinys taip pat stebėjosi valstybės sukurtais įstatymais, kuriais yra draudžiama nuteistiesiems perduoti rašymo priemones – esą jas galima nusipirkti įkalinimo įstaigos parduotuvėje.
Tačiau kalėjimo parduotuvėje H. Daktaras negali jų nusipirkti – įkalinimo įstaigos administracija H. Daktarui yra skyrusi 11 eurų 40 centų pašalpą per mėnesį, tačiau visus šiuos pinigus jis išleidžia apmokėdamas už elektros tiekimą.
„Man visus pinigus atskaičiuoja už elektrą, kalėjime sakė – atsisakyk televizoriaus, kad mažiau už elektrą mokėtum, bet manau, jog tai – nesąmonė, – kalbėjo H. Daktaras. – Aš neturiu kuo rašyti. Iš kito kalinio paimi, ne problema, bet dėl to gali prisikabinti – nuobaudą skirti.“
„Įsivaizduokite, liepia pasirašyti pasiaiškinimą, o tušinuko neduoda – kuo rašyti?“ – teisme situaciją bandė atvaizduoti nuteistasis.
Tokia tvarka nustebino ir H. Daktaro interesams atstovaujantį advokatą Gintą Gustaitį.
„Rašymo priemonė yra labai svarbi nuteistojo gyvenime, nes jis susirašinėja su šeimos nariais, taip pat rašo skundus įvairioms institucijoms, – sakė advoaktas. – Manau, pažeidžiama jo teisė susisiekti laiškais su teisėjais, prokurorais. Juk nuteistiesiems yra leidžiama perduoti popierių, vokus, bet ne rašymo priemones.“
Jis taip pat įsitikinęs, kad pažeidžiamos H. Daktaro teisės, kai odontologui neleidžiama ateiti į įkalinimo įstaigą ir suteikti protezavimo paslaugas.
„Teoriškai sveikatos apsauga yra užtikrinama, bet praktiškai tai yra neįmanoma“, – sakė G. Gustaitis.
Ar teismas patenkins H. Daktaro skundą, paaiškės vasario 6 d.
H. Daktaro gauja buvo labai pavojinga
H. Daktaro baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai yra konstatavę, kad jis su bendrais 1990-1993 m. sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis aprūpintą nusikalstamą susivienijimą, kurį vienijo vienas tikslas – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus: tyčinius nužudymus, plėšimus, turto prievartavimus ir kt.
Šio susivienijimo veiklai vadovavo H. Daktaras ir jo dešiniąja ranka laikomas Egidijus Abarius.
„Daktarų“ grupuotės nariai nuo 1993 m. iki 2000 m. pradžios, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, turėjo daug ginklų, sprogmenų ir šaudmenų – pistoletų, lygiavamzdžių pompinius šautuvų, pistoletų kulkosvaidžių, revolverių, medžioklinių šautuvų, rankinių granatų ir daugiau kaip 55 kg trotilo.
Grupuotės nariai rinkdavosi „Daktarų“ pamėgtame pramogų ir poilsio komplekse „Vilija“, pirtyje „Ubalda“, kur per pasitarimus buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai, skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, renkami 10 proc. nusikalstamu būdu įgytų lėšų į E. Abariaus laikomą ir tvarkomą bendrą pinigų fondą.
Šis fondas buvo skirtas pareigūnų papirkinėjimui, pagalbai sulaikytiems ir suimtiesiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams, pasirengimui nusikaltimams (ryšio priemonių, šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų įgijimui ir pan.), pasipelnymui iš nusikalstamos veiklos. Be to, taip pat buvo skirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos, sprendžiami nesutarimai tarp Kauno mieste veikusių organizuotų nusikalstamų grupuočių bei nustatomi kontaktai su kitomis Lietuvos ir užsienio (Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) gaujomis.
Tie grupuotės nariai, kurie nenorėdavo dalytis pelnu ir konkuruodavo dėl įtakos sferos nusikalstamame versle, būdavo pašalinami.
„Iš grupuotės lyderio veiksmų matyti, kad nusikalstama veikla buvo H. Daktaro gyvenimo būdas. H. Daktaras – labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti įprasta kriminaline bausme neįmanoma. Nagrinėtu laikotarpiu nusikalstama veikla taip pat buvo šio vyro gyvenimo būdas“, – anksčiau yra konstatavęs teismas.
Byloje dėl itin sunkių nusikaltimų buvo 16 kaltinamųjų. H. Daktaras dėl aštuonių nusikaltimų, iš kurių du kaltinimai nužudymu, padarymo Klaipėdos apygardos teismo buvo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias veikas. H. Daktaro ir jo grupuotės narių byla teisme nagrinėta nuo 2011 metų gegužės.
Pirmąsyk už grotų jis atsidūrė būdamas 19 metų. Suėmimą H. Daktarui teismas skyrė dar 2008 m. gruodžio 24 d., tačiau tada „Hena“ pasislėpė. Jis sulaikytas Bulgarijoje, netoli Varnos miesto 2009-ųjų rugsėjį. Čia Hena gyveno prisidengdamas kita pavarde ir planavo numirti, nors, kaip yra prisipažinęs, visada svajojo grįžti į Lietuvą.
„Jau važiuodamas į Bulgariją galvojau, kaip man grįžti namo. Aš negaliu be šeimos. Čia tas pats, kaip seną medį išrauk ir pasodink. Jeigu būčiau vienas, neturėjęs nei žmonos, nei vaikų, tai manęs niekas nebūtų suradę. Kitaip negalėjau, aš – šeimos žmogus. Negalėjau be jų – būdavo, vakare saulė leidžiasi, o aš sėdžiu ir žiūriu į Lietuvos pusę, net pėsčiomis galėčiau iki jos nueiti. Tai buvo didžiulė kančia. Jau geriau kalėjime – nors žinau, kad žmona atvažiuos, nei kad ten slapstytis kaip zuikiui. Būdavo, šunys suloja, akis pakeli ir galvoji: tuoj pariš. Taip tik širdį ir nervus nuo slapstymosi sugadinsi“, – išskirtiniame interviu DELFI yra sakęs H. Daktaras.
Daugiau naujienų rasite čia.
