Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Sausio 15-ąją 1938-aisiais „Lietuvos aidas“ skatino gelbėti Vytauto bažnyčią.
„Didžiuojamės seniausia, net 1400 m. Vytauto Didžiojo pastatyta bažnyčia. Atvykusios į Kauną ekskursijos laiko būtina ją pamatyti. Užsienių turistams rodome ir didžiuojamės šia galingos Lietuvos praeities liudytoja.
Raudonoji, gotiško stiliaus Vytauto bažnyčia yra daug pergyvenusi. 1655 m. užėmė Kauną švedai ją gerokai apnaikino. Bet Minsko pilių prefektas Mykolas – Jeronimas Ivanauskas savo lėšomis bažnyčią atnaujino. A. a. kun. Tumo rūpesčiu bažnyčios tarpduryje įtaisyta marmuro lenta, kurioje prisimenamas šios bažnyčios geradaris Ivanauskas. 1812 m. prancūzai bažnyčią buvo pavertę ginklų sandėliu, kurį, iš Lietuvos besitraukdami, sudegino. 1819 m. miesto gyventojai sudėjo aukų ir bažnyčią atnaujino. 1845 m. rusų valdžiai pranciškonų vienuolyną, kuris čia buvo įsikūręs, uždarius, bažnyčia buvo palikta be globos. 1850 m. rusų valdžia kiek „suprovoslavinusi” ją priskyrė gretimam Aleksandro Nevskio soborui (Jėzuitų bažnyčiai). Kaž kuriais prieš tai metais važiavęs pro Kauną į užsienį caras Mikalojus pirmasis vos nenuskendo Nemune ties pat Vytauto bažnyčia važiuodamas arkliais per pradedantį tirpti ledą. Jo valia supravoslavintoji bažnyčia buvo pašventinta caro patrono Mikalojau vardu. 1903 m., septintam Mikalojaus vardo dragūnų pulkui švenčiant 100 metų sukaktį, bažnyčia buvo jam atiduota.
Didžiojo karo metu bažnyčia nebuvo bombarduota, tik okupantų vokiečių bulvių sandėliu paversta, dėl to buvo gerokai apirusi. 1919 m. balandžio 19 d. nepriklausomos Lietuvos valdžia, Lietuvio ir pirmojo krikščiono VYtauto Didžiojo statytąją bažnyčią, po ilgų vargų grąžino lietuviams katalikams – perdavė Žemaičių vyskupo žinion. Pirmoju jos rektoriumi buvo kun. Bumša, o atvykus iš Vilniaus kan. Tumui, jam pavesta. Tumas buvo bažnyčios rektoriumi ligi mirties. Jis bažnyčią puošė. Dėka jo bažnyčia būdavo gausiai lankoma. Kan. Tumui mirus, bažnyčia perduota vienuoliams pranciškonams, kurie ir dabar ją administruoja.
Bažnyčia neturi parapijos, neturi turtingų labdarių. Sunkiai administruojama negausių aukų pajamomis. Turimų pajamų sunkiai užtenka mažiesiems remontams. O bažnyčia reikalinga didelio remonto. Ji yra net labai pavojingoje padėtyje. Senutei, tarnavusiai kariniams ginklų ir bulvių sandėliams, atsiliepia į kojas – pamatuose. Bet daugiausia jos sveikatai pakenkė kaimynas Nemunas, kiekvieną pavasarį savo laistomu vandeniu. Pagal bažnyčią yra aukšta krantinė ir pro jos viršų dar niekuomet vanduo nepersirito. Bet ro galą bažnyčios pravestoji Aleksoto gatvė pekerta krantinę nuvažiavimui į keleivinę garlaivių prieplauką. Pro šią spragą kiekvieno potvynio metu vanduo įsiveržia į Aleksoto gatvę, apsemia šventorių ir Vytauto bažnyčioje būna ligi pusės metro vandens. inoma, vandens pribėga bažnyčios rūsiai. Potvynis Kauną palieka, bet Vytauto bažnyčioje jis ilgiausiai lieka. Bažnyčia tamsi, saulės spinduliai sunkiai jos vidų siekia, dėl to drėgmė laikosi ligi vidurvasario. Net ištisus metus bažnyčios sienos būna drėgnos, nespėja išdžiūti ligi kito potvynio O vis to štai kokios pasekmės: bažnyčios dekoravimas – dažymas dėl drėgmės atsilupa ir byra. Bažnyčios pamatai atpleišėja, kasmet plonėja, nes jie visą laiką pūva.
Bažnyčios taryba, kurią sudaro iš įvairių miesto vietų visuomenės veikėja, nežino ką ir bedaryti, kaip bažnyčią gelbėti, kai bažnyčios kasa savo kapitalus centais skaito. Visi jaučią, kad toliau negalima laukti, kad brangus istorinis paminklas nyksta, yra dideliame pavojuje. Visų pirmiausia rekia bažnyčią apsaugoti nuo vandens. Kitos apsaugos nėra, kaip tik krantinės spragoje įtaisius metalinę, hermetiškai uždaromą užsklandą. Bet ji, kaip pareiškė pakviesti žinovai, už porą tūkstančių litų neįtaisoma. Reikia daugiau pinigų. Apsaugojus bažnyčią nuo potvynio, bus apsaugoti jos pamatai nuo puvimo, o apie pačios bažnyčios remontą būtų galima ir vėliau pagalvoti.
Viena bažnyčios taryba nepajėgi tai padaryti. jai vienoje vietoje buvo pažadėta 6.000 litų pašalpa. Tokios sumos nepakaks. Bažnyčios tarybos yra didžiausias noras, kad bažnyčios apsauga susirūpintų visuomenė, kad bažnyčiai nuo didelio pavojaus gelbėti būtų sudarytas platesnis visuomenės komitetas, būtų sukviesti architektai ir inžinieriai ištirti bažnyčios likusių pamatų patvarumą ir nustatytų visas įmanomas bažnyčiai apsaugoti priemones.
Statome impozantišką Lietuvos nepriklausomybės atgavimo paminklą – nepriklausomybės bažnyčią, bet negalima leisti griūti ir mūsų garbingos senovės nepriklausomybės paminklui. Švenčiame šiemet Lietuvos krikšto 550 metų sukaktį, bet negalime leisti, kad pirmojo Lietuvos krikščionio pastatytasai paminklas sugriūtų. Vejame šalin mintį, kad kauniškę Vytauto Didžiojo bažnyčią ištiks zapyškinės Vytauto Didžiojo bažnyčios likimas, likimas Kauno pilies.
Nežinome dienos, kada Nemnas slaužys savo sušalusią nugarą. Užtat negalime laukti, kad jis savo vandenimis vėl apsemtų Vytauto Didžiojo paminklą. Gelbėkime Vytauto Didžiojo bažnyčią!“
