Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Sausio 9-ąją 1938-aisiais „Lietuvos aidas“ rašė apie keturkojų prieglaudą Aleksote.
Dvi senelės visą savo turtą aukoja šunims
Užsienio spaudoje retkarčiais pasirodo žinių apie Paryžiaus, Londono, New Yorko ir kituose didmiesčiuose gyvenančių turtuolių išdaigas. Vienas kitas turtuolis tuose miestuose laiko šunų ar kačių prieglaudas. Pasirodo, kad tokia prieglauda yra ir Lietuvoje. Tik ją laiko ne kokie turtuoliai, o bet dvi menkai pasiturinčios senelės, kurios beveik visas savo pajamas skiria keturkojų globai. Gana įdomi šios keturkojų prieglaudos atsiradimo istorija.
Per Didįjį karą dvi sesers buvo sukrėstos stiprių įvykių. Geriausi ir artimiausi jų giminės nukeliavo į amžinatilsį. Moterims iš didelių giminių turtų tepaliko nedideli namukai. Neturėdamos artimųjų likusią savo gyvenimo dalį ryžosi paaukoti keturkojų globai. Aleksote, Veiverių gt., netoli nuo Paramos parduotuvės, ant aukšto šlaito, apaugusio vaismedžiais ir tankiais krūmais, stovi į žemes įlindęs medinis namukas, kuriame gyvena dvi kitatautės senelės. Nors čia pat Veiverių gatvė, tačiau įėjimas į tuos namelius nevisai lengvas. Tenka keltis aukštyn laiptais ir kopti į kalną. Tokia vieta senelėms labai tinka. Mat jos nemėgsta pašalinių žmonių, nenori, kad koks pašalietis atvyktų į jų laikomą šunų koloniją.
Pamačiusios ateinantį per kiemą žmogų, tuoja išeina jo pasitikti ir stengiasi kuo greičiausiai atlikti visus reikalus. Pasak vieno kaimyno, senelės tiek užsiėmusios šunų priežiūra, kad neturinčios laiko pasikalbėti su artimiausiais kaimynais. Dar neseniai tame namelyje buvo laikoma apie 18-20 įvairių veislių keturkojų. Visi šunys laikomi gyvenamajame name ir kiekvienas turi savo vietą. Pasak kaimynų, keturkojai toje prieglaudoje laikomi didelėje pagarboje. Kiekvienas turi savo lėkštę ir kėdę. Vienas kaimynas pasakoja, kad jam vasarą pavyko pro langą pamatyti, kaip penkiolika keturkojų pietavo. Kiekvienas šuo sėdėjo ant kėdės. Ant neaukšto staliuko stovėjo lėkštės, iš kurių skaniai pietavo vižlos, pudeliai, rudžiai, taksiai, kudliai ir kiti to namo gyventojai. Būdinga, kad senelės keturkojus moka puikiai dresiruoti. Šunys savo prieglaudoje tik retai kada susipyksta. Šiaip ten visada ramu ir šunų lojimu kaimynai beveik nenusiskundžia.
Senelėms prieglauda sudaro nemaža išlaidų ir rūpesčių. Jos pakaitomis anksti rytą su pintinėmis skuba į senamiestį, kur perka įvairių gyvulių likučių. Daugis Aleksoto gyventojų žino šią keturkojų prieglaudą. Jauni vyrukai, norėdami patikrinti senelių prisirišimą prie keturkojų, ne kartą jų kieme ar į sodą įmeta kokią liguistą katę ar šunytį. Tačiau nė kartą senelės radinio neapleidžia. Juos atsigabena į namus ir lygiai taip pat maitina, kaip ir kitus savo prieglaudos keturkojus. Pastaraisiais metais šunų prieglaudos laikytojos jau gerokai nusigyveno. Pasibaigė menkos santaupos, o šunų skaičius reikalaujančių pagalbos vis didėja. Todėl senelės dabar per daug žmonėms nesirodo. O nesirodo todėl, kad jos neįstengiančios globoti visų vargstančių keturkojų. Jos vis galvoja, kad ateis geresni laikai, praturtėsiančios ir jų apylinkėje neskursiąs nė vienas keturkojis.“
