Artėjančios šventės neretai tampa tikru galvos skausmu šeimininkėms, ant šventinio stalo bandančioms suderinti tradicinę ir šiuolaikinę virtuves. „Kūčių stalas turi daugybę simbolių ir prasmių, tačiau net ir senosios receptūros neretai patobulinamos naujais ingredientais. Pavyzdžiui, tradicinės pupelės, žirniai keičiami į avinžirnius, lęšius, o patiekalai pagardinami įvairiais daigais, bolivinių balandų ar ispaninio šalavijo (čija) sėklomis. Pats seniausias patiekalas – Kūčia – šiandien taip pat turi dešimtis skirtingų variacijų“, – teigia „Bernelių užeigos“ gamybos vadovė Rasa Vasiliauskaitė.
[galerija kiek=””]
Šv. Kūčių tradicijos atskleidžia nenuginčijamą lietuvių kultūrinį paveldą, įdomią, gilias tradicijas puoselėjančią lietuvių tautos virtuvę. Šiandien priskaičiuojama apie 100 įvairiausių Kūčių stalo patiekalų, visi iš jų – pasninkiniai – gaminami be jokių riebalų arba tik su aliejumi. „Skirtingų etninių Lietuvos regionų asortimentas taip pat priklausydavo nuo to, kur žmonės gyvendavo. Vakarų Lietuvoje žmonės dažniau ant šventinio stalo patiekdavo žuvį, pietų Lietuva garsėjo grybais, o Šiaurės Lietuvoje netrūko derlingų žemių – duonos, miltinių patiekalų“, – žiniomis dalinasi etnologė Jūratė Bytautė. – „Perduodamos tradicinius patiekalus šeimininkės pridėdavo kažką ir nuo savęs, tad nuolat keitėsi ir Kūčių stalas, kuris palaipsniui darėsi vis turtingesnis ir įvairesnis“.
Tobulina tradicinių patiekalų receptūras
Vienas iš seniausių Šv. Kūčių patiekalų – kūčia, nuo kurio ir kilo šios šventinės vakarienės pavadinimas. Šis patiekalas gaminamas iš virtų javų grūdų (miežių, rugių, avižų), sumaišytų su medumi pasaldintu vandeniu. „Autentiškas patiekalas neretai pagardinamas ispaninio šalavijo (chia), kanapių, linų sėmenų, moliūgų, kumino ar juodgrūdžių, kilusių iš Pietvakarių Azijos, sėklomis ar daigintais grūdais, džiovintais vaisiais ar uogomis, įvairiais riešutais. Kai kurių šių sėklų kultūros anksčiau Lietuvoje nebuvo auginamos, bet jos subtiliai ir šiuolaikiškai papildo receptūrą,“ – pasakoja R. Vasiliauskaitė.
Kitas, tik ant Šv. Kūčių stalo dedamas išskirtinis patiekalas, be kurio ši šventė neįsivaizduojama, – kūčiukai su aguonpieniu. „Tradiciniai kūčiukai gaminami iš miltų, mielių, vandens ir trupučio cukraus. Tuo tarpu kiaušinių, pieno ar sviesto pagal tradicijas turėtume vengti, nes laikomasi pasninko“, – pasakoja Rasa.
Etnologės įvardintų tradicinių Kūčių stalo patiekalų: žemaičių kiunkės – bulvių ir pupų košės, kuri būdavo valgoma su raugintais agurkais ar troškintais kopūstais, aukštaičių gaminamų skrylių iš miltų ir vandens, dzūkų kepamos saldžios grikinės babkos ant kopūsto lapo ar suvalkiečių gaminamų barščių su auselėmis, daugelis ne tik pamiršę, bet net ir visai neragavę. „Ant šiuolaikinės šeimos stalo – dažniausiai sutinkame silkės, keptos žuvies patiekalus, ankštinių daržovių ir burokėlių salotas. Visgi net ir šie patiekalai įgauna naujus skonius – silkė patiekiama su cukinija, burokėliai pagardinami kaparėliais, žuvis – egzotiškais padažais. Dažnai gaminamos ir įvairios itališkos, ispaniškos užtepėlės su žalumynais, daigeliais ar sėklomis,“ – pasakoja R. Vasiliauskaitė. Pasak gamybos meistrės, ypač populiarūs šiuo metu patiekalai iš lęšių, kurie kaip ir avinžirniai – puiki alternatyva vegetariškiems Kūčių patiekalams.
Etnologė: pagrindinė Kūčių stalo simbolika – valgymas su šeima
Nors patiekalai ir receptūros keičiasi, etnologės J. Bytautės teigimu, Kūčios vis dar turi reikšmingiausią simbolį – tai šventė, kurios metu susiburia ne tik šeimos nariai, artimieji, giminės, bet ir mirusiųjų vėlės. „Vis dar išlieka gyva tradicija po Kūčių vakarienės palikti lėkštelę ir mirusiems, sunkiai sergantiems ar išvykusiems į tolimus kraštus šeimos nariams bei artimiesiems, kadangi tikėta, jog grįžusios vėlės, pamačiusios paliktas lėkštes, jausis laukiamos ir prisimenamos. Tai labai autentiška, unikali ir svarbi lietuvių tradicija, simbolizuojanti visos šeimos susivienijimą, artimą bendravimą bei vaišinimąsi tais pačiais patiekalais,“ – apie ypatingą tradiciją pasakoja etnologė.
„Kūčių vakarienė prasideda tada, kai nakties danguje užteka Vakarinė žvaigždė. Tai itin autentiška vienybės akimirka. Ant stalo paskleidžiamas šienas ir uždedama skaisti balta lininė staltiesė, o stalas papuošiamas žalumos kuokšteliu – eglišakiais ar kadagiais, – pasakoja etnologė. – Apskritai, šią dieną svarbi visų santarvė, kad visi metai būtų sklandūs ir sėkmingi.“
Vakaro burtai įneša paslapties
Norintiems susikurti išties autentišką vakarą, etnologė siūlo išsiburti. „Pasiėmus saujelę riešutų ar kūčiukų ir juos suskaičiavus, anksčiau merginos spręsdavo ar ateinančiais metais ištekės ar ne. Porinis skaičius reikšdavo vedybas, neporinis – kad piršlybų dar reiks palaukti, – pasakoja etnologė. – O štai norėdamos sužinoti, už kurio jaunikaičio ištekės, Kūčių vakarą stengdavosi prisivalgyti sūriai, kad susapnuotų, kuris potencialus jaunikis atneš vandens“.
Pasak J. Bytautės, pasibaigus Kūčių vakarienei, motinos berdavo riešutus ant vaikų galvų. Labiausiai pasisekdavo tam, kuris daugiausiai jų sugaudavo – tai reiškė, kad kitais metais gyvens turtingiau. Šeimos vyriausiosios moterys burdavo ir su vašku: karštą žvakių vašką lašindavo į vandenį, o iš susidariusio šešėlio spėdavo ateitį.
