Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Gruodžio 22-ąją 1931-aisiais „Lietuvos žinios“ rašė apie tai, kas daroma Kaunui nuo potvynio apsaugoti.
„Praėjusių metų potvynis padarė milijoną litų nuostolių.
Prie Sus. m-jos veikia sudaryta Kauno miestui nuo potvynio apsaugoti komisija. Iš komisijos darbų paaiškėjo, kad per 1931 m. pavasario potvynį privatiems asmenims, įstaigoms ir draudimo bendrovėms tiesiogiai padaryta nuostolių apie 470.000 lt. ir antra tiek netiesioginiai del trobesių sugadinimo ir potvynio pasėkų likvidavimo. Sprogdinant ledų susigrūdimus vien sprogstamai medžiagai ir šoviniams išleista apie 82,000 lt., neskaitant kitų su ledo sprogdinimo darbais surištų išlaidų. Bendrai apskaičiuojama, kad nuostoliai nuo potvynio 1931 m. siekė su viršum 1 mil. litų.
Kad ateity potvynis mažiau paliestų gyvenamuosius namus, komisija visą Kauno miestą, pagal aukščius, padalino į keturius rajonus: Eugulių, Senojo miesto, Karmelitų ir Šančių, ir pasiūlė atitinkamoms įstaigoms prižiūrėti, kad statant naujus namus gyvenamųjų namų 1-ojo aukšto grindys būtų įrengiamos ne žemiau, kaip tose vietose iki šiol yra siekęs potvynio vanduo.
Per buvusius potvynius pasitaikydavo, kad Nemune pakilęs vanduo per kanalizacijos vamzdžius išsiverždavo į miestą. Kad ateity to galima būtų išvengti, pasiūlyta Kauno miesto valdybai kanalizacijos vamzdžiuose įrengti hermetiškus šiberius. Taip pat pasiūlyta prie tų uždarytų šiberių įrengti tam tikrus siurblius susirinkusiam vamzdžiuose vandeniui išpompuoti.
Aptarus Nemuno reguliavimo reikšmę apsaugoti nuo potvynio, komisija priėjo išvados, kad pradėtieji ties Kaunu Nemuno reguliavimo darbai turėtų būti toliau tęsiami, nes reiguliuotoje upėje palengvėtų tiek ledo laužymas, tiek sulūžusio ledo išėjimas, ir galima būtų išvengti potvynio del ledų susikimšimų žemiau Kauno. Komisija išsitarė už galimai greitesnį įrengimą per potvynius neužlieto kelio, kuriuo galėtų per Petro Vileišio tiltą Senamiestis su Vilijampole susisiekti, prakasant tunlį arba iškeliant Jonavos g-vę. Taip pat buvo svarstytas klausimas del pastatymo tarp Aukštutinių ir Žemutinių Veršvų žemės dambos. Ši damba būtų pradžia bandymo Nemuną prie aukšto vandens horizonto reguliuoti.
Tarp kitų klausimų buvo svarstomas ledlaužio panaudojimas ledui, Nemune ties Kaunu ir žemiau jo išlaužyti. Komisija priėjo išvados, kad ledlaužio veikimas būtų visai tikslus reguliuotame Nemune. Nemuną ties Kaunu sureguliavus ledlaužio stovėjimo vieta galėtų būti Raudondvary ir pavasarį jis ten gvai galėtų išlaisvinti nuo ledo Nemuno vagą nuo Kauno iki Vilkijos, kur pasidariusieji ledo susikimšimai dažniausiai ir darydavo Kaunui potvynio pavojų.
Bendrai, komisijos vyriausias rūpestis buvo pasiekti tiek Kaunu galimai žemesnį vandens paviršių laike potvynio. Jei, pavyzdžiui, pavyktų pasiekti vietoj 1931 m. buvusio aukščiausio vandens paviršiaus 6,78 mtr.(matuota prie Vytauto bažnyčios) bent 5,5, tai prie tokio vandens paviršiaus potvynis nesudarytų Kaunui ypatingai didelių nuostolių, nes tuomet liktų užliejamos tik žemiausios Kauno miesto ribų vietos.
Komisijos nuomone, viena radikaliausių priemonių Kaunui nuo potvynio apsaugoti, būtų Nemuno ties Kaunu ir žemiau jo sureguliavimas tiek žemam (būnomis), tiek aukštam (krantinėmis, dambomis) vandeniui. Del tokio sureguliavimo galėtų būti išvengta ledų susikimšimai ir tuo pačiu potvynių paviršius Kaune pažemintas. Bet šio reguliavimo darbai surišti su milijoninėmis išlaidomis ir artimiausiu laiku tegalės būti vykdomi palaipsniui, tam tikromis numatytomis dalimis.“
