Bella Shirin gimė Kaune, po to kai čia įsikūrė iš koncentracijos stovyklos grįžę jos tėvai. Sovietmečiu, Bellos šeima tapo viena pirmųjų gavusių leidimą išvykti į Izraelį, tačiau meilės gimtajam miestui Bella nepamiršo net ir prisitaikiusi prie gyvenimo svetur.
[galerija kiek=””]
Pokalbis apie gimtojo Kauno ilgesį ir net kelis dešimtmečius trukusią kelionę namo su charizmatiška kauniete Bella Shirin.
Gimėte ir vaikystę praleidote Kaune, tačiau būdama dar labai jauna palikote šį miestą ir su šeima išvykote gyventi į Izraelį. Kodėl panorote grįžti į Kauną?
Daugelį metų ilgėjausi Kauno. Porą metų po išvykimo, kasnakt verkdavau kol išmokau vietinę kalbą ir pripratau gyventi Izraelyje. Tačiau visada tikėjausi, kad vieną dieną grįšime į Lietuvą, nuolat apie tai kalbėjausi su tėvais. Tuomet net nesvajojome, kad Lietuva kada nors taps nepriklausoma. Vos tai nutiko iš tiesų, pradėjau kurti planus, kaip, kartu su mama ir tėčiu, galėtume grįžti į Lietuvą, tačiau kaip tik tuo metu mano tėtis susirgo vėžiu, teko jį slaugyti. Vėliau mano sūnus vedė, gimė dvi anūkės.
Šeimyniniai įsipareigojimai man visada buvo viena svarbiausių gyvenimo vertybių, todėl savo grįžimą į Lietuvą atidėjau, padėjau auginti ir auklėti savo anūkes taip, kaip man atrodė teisinga. Joms užaugus ir mano tėčiui mirus, 2004 metais, pradėjau grįžinėti į Lietuvą. Neturėjau Lietuvos pilietybės, o dokumentų tvarkymas užtruko ilgai. Aš dėl to nepykau, supratau, kad tokie valstybės nuostatai ir pati turiu dar daug ką suprasti ir išmokti apie Lietuvą.
Kaunas Jūsų vaikystės dienomis išgyveno Stalinizmo rėžimą, o prieš kelis metus grįžote į laisvą, jau dvidešimt metų save atkuriantį ir iš naujo besiformuojantį miestą. Kokius jausmus tai kelia? Ar tai tie patys namai, kurių ilgėjotės gyvendama Izraelyje?
Kai 2004 metais, pirmą kartą grįžusi į Kauną, išėjau į miesto gatves, pamačiau, kad niekas nepasikeitė. Kaunas išliko toks, kokį buvau palikusi, – žalias, gyvas, su tais pačiais namais ir gatvėmis. Man tai patiko. Kitą rytą išėjau apsipirkti į tuometinį „Merkurijų“. Buvo sunku patikėti, kad ten galėjau rasti viską, kas tuo metu jau keliavo į Lietuvą mano užsakytame konteineryje.
Man labai gaila, kad iš Lietuvos išvyksta daug jaunų, talentingų žmonių. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių atvykau į Lietuvą. Jaučiuosi skolinga. Metai, kuriuos praleidau Izraelyje, Lietuvai buvo labai sunkūs, o manęs čia nebuvo, negalėjau padėti čionykščiams žmonėms. Dabar esu čia ir noriu tai padaryti.
Kaip Kaunas pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius?
Aš nenoriu, kad Kaunas pasikeistų. Noriu, kad visi miestiečiams brangūs pastatai pasiliktų. Kitą vertus, nuostabu, kaip į priekį pažengė menas ir kultūra. Bet kuriam kitam Lietuvos miestui bus sunku pasivyti Kauną šiose srityse. Labai didžiuojuosi jaunaisiais Kauno kūrėjais. Jie talentingi ir profesionalūs, tik labai kuklūs (red. juokiasi).
Ir pati esate turėjusi kūrybinių ambicijų?
Didžiausia mano gyvenimo svajonė buvo tapti aktore. Jau vaikystėje mokytojai sakydavo, kad esu labai gabi, turėjau tik vieną kliūtį – apkūnumą. Pamenu, kartą gavau pomidoro vaidmenį. Stovėjau ant senos ir verkiau, nes buvau didelis pomidoras. Atvažiavusi į Izraelį, supratau, kad apkūnumas man trukdo ir per keletą metų svorį numečiau. Buvau pastebėta vieno žymiausių Izraelio režisierių. Nors tuo metu, paklusdama tėčio valiai, mokiausi muzikos, net ir jis sutiko, kad gimiau teatrui, todėl išvažiavau į Angliją mokytis aktorystės.
Ten susipažinau su savo buvusiu vyru. Kai mūsų sūnui buvo dveji, mudu išsiskyrėme ir man teko auginti vaiką vienai. Pragyventi iš meno nebuvo galima, todėl pradėjau dirbti banke. Neturėdama jokio supratimo skaičiuose ir be jokios meilės matematikai, dirbau su valiutomis, vėliau ir su investicijomis. Kai mane siųsdavo į investicijų kursus, visuomet miegodavau ir svajodavau (red. juokiasi).
Paradoksalu, bet man ši nemylima sritis labai sekėsi, buvau viena geriausių darbuotojų.
Ką dabar rinktumėtės – verslą ar meną?
Meną. Mene nereikia mokėti kalbos. Muzika, dailė, šokis, fotografija ir daugelis kitų meno sričių turi savo kalbą, kurią supranta kiekvienas žmogus, iš kur bebūtų kilęs. Tikiu, kad būtent dėl šios savybės, kultūra ir menas gali pradėti ir evoliucinį Kauno virsmo procesą, kurio miestas siekia norėdamas tapti Europos kultūros sostine. Na, o teatras manęs nepaleido lyg šiol. Kartu su režisiere Ina Pukelyte dirbame prie mano būsimo mono spektaklio „Shalom Bellissima”, paremto mano gyvenimo istorija. „Shalom“ reiškia „taika“ arba „iki pasimatymo“, o „Belissima“ (it. graži/gražuolė) – tai aš. Priklausau antrajai nuo Holokausto išsigelbėjusių žmonių kartai, todėl man teko išgyventi labai sunkius laikus. Tikiu, kad šis spektaklis bus puikus. Jei jis sulauks pasisekimo Lietuvoje, planuoju išversti savo spektaklio dalį (su manimi vaidins dar dvi studentės) į hebrajų kalbą ir parodyti Izraelyje.
Kaip manote ar kauniečiai pakankamai daug žino apie litvakus ir jų kultūrą ir tai, kad tam tikri mūsų miesto istorijos etapai nuo jos neatskiriami?
Šiandien noras pažinti, suprasti ir ištirti litvakų kultūrą yra labai didelis. Dėl to labai džiaugiuosi. Jaunoji karta taip pat turi sužinoti apie litvakų istoriją, bet svarbu viską pateikti su saiku, parodyti ne tik sunkiąją, bet ir gerąją istorijos pusę.
Esate projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė. Planuojate projekto pranešimus ir naujienas versti į hebrajų kalbą ir dalintis su litvakais. Kokie jūsų siekiai šiame mieste ir ko Kaunui palinkėtumėte ateityje?
Į būsimą projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ veiklą įmanoma įtraukti ne tik litvakus, bet ir izraeliečius. Kartu galime organizuoti kūrybines, menines stovyklas tiek tėvams, tiek vaikams. Kaunas turi pasirodyti geriausiai ir įdomiausiai. Čia mes turime viską: vietų, kurias galima išnaudoti ir kuriančių bei aktyviai kultūrinėje srityje veikiančių žmonių.
Man nepatinka, kad į Lietuvą atvykstantiems litvakams rengiamos ekskursijos dažniausiai orientuojamos į žydų kapines ir tamsiąją litvakų istorijos pusę. Reikia parodyti gražią Lietuvą ir dar svarbiau – organizuoti gyvus susitikimus su kauniečiais. Pasirinkau gyventi Lietuvoje, nes tikiu, kad lietuviai yra mūsų draugai. Litvakams būtina daugiau bendrauti su lietuviais ir dažniau atvažiuoti į Lietuvą.
Trečioji žydų karta, gimusi jau Izraelyje ir girdėjusi apie tuometinius karo įvykius Lietuvoje, bijo čia atvykti. Noriu tai pakeisti. Prieš kelis metus į Lietuvą pirmą kartą atvyko mano pusseserė, kuri į Izraelį išvyko būdama septynių metų. Nuo vaikystės ją lydėjo baimė Lietuvai. Kartu su mano vaikystės drauge Reda, jai aprodėme įvairias, įprastinėse ekskursijose pamirštas, Kauno vietas. Po šio susitikimo mano pusseserė ir draugė labai susidraugavo. Dabar jos viena kitą lanko ir Lietuvoje, ir Izraelyje.
Labai noriu ir linkiu, kad nuo Kauno prasidėtų vienas didžiausių Europos projektų. Kultūra, tolerancija ir taika – trys raktiniai žodžiai, kuriais vadovaujuosi savo gyvenime. Viskas įmanoma, reikia tik norėti ir veikti. Netgi dangus nėra riba.
Justė Litinskaitė
Agnė Pinigienė
