Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Gruodžio 10-ąją 1922-aisiais „Lietuva“ rašė apie „dar vieną pamirštą klausimą“.
„Kas vaikščioja ne tiktai Laisvės alėja, tur būt pamato, kaip žiauriai elgiamasi su arkliais. Tekalbėsiu dabar apie sunkiųjų krovinių vežėjus. Neieškodamas ypatingos progos pamatai nušilusį arklį, velkantį persunkiai prikrautą vežimą. Nežmoniškai botagu ar botkočiu plakamas arklys deda paskutines pastangas ir veža vežimą, kol pasitaiko koki nors prieškalnė ar kokios kitos kliūtys. Arklys sustoja. Manytum, kad vežikas pasigailės nelaimingo gyvulio ir nukraus dalį vežmonės.Bet kur tau! Jis plaka, keikia arklį, rods tuo galėtų palengvinti vežimą. Arklys nežmoniškai kankinamas plėšiasi iš vietos, nebepakęsdamas smūgių, bet parkrinta ant žemės tik ar suklumpa, sukruvina kojas, dantis. Vežikas težino tik vieną vaistą – botagą. Ir tol jį plaka, kol, nežinau iškur imamomis jėgomis arklys vežimą reikiamon vieton nuveža. Praeiviai pasibiaurėdami žiūri į tokius vežikų elgesius, bet negalėdami niekuo palengvinti arkliui, eina toliau. Kitas praeivis neiškenčia nepataręs vežikui numesti krovinių dalį arba nepabaręs už tokį gyvulio kankinimą. Atsakyman išgirsta necenzūruotų keiksmų, kad arklys esąs jo, jis žinąs, ką darąs ir jokių patarimų arba išmėtinėjimų nereikalaująas. Gavęs tokios prausynės eina savo keliu, o vargšas gyvuly spaliekamas pilnai savininko valioje. Čia pat stovi milicininkas, visa tai mato ir nesudraudžia. Kodel? Labai paprasta: kieno arklys, tas tesirūpina, o jei nemoka jo laikyti, tai arkliui nustipus tuo pačiu pats bus gerai nubaustas. (Taip vienas ir man pasakė). Nelaimingam arkliui lieka kuogreičiausia nustipti.
Teko matyti, tur būt, nepratusį prie tokių reginių milicininką, bestumiantį vežimą bent kiek norėjusį padėti arkliui. Bet ar daug jis gali padėti? Ir milicininko ne tos yra pareigos. Kodel jis, užjausdamas nelaimingą gyvulį, nesudraudžia vežiko. Pasirodo, neturįs nurodymo. Ir darosi gaila kamuojamų, niekieno neužstojamų gyvulių ir milicininkų atjaučiančių tų gyvulių kančias, bet negalinčių nieko geresnio padaryti, kaip stumti vežimą, arba bejėgiai žiūrėti į vežiko šėlsmai.
Nereikalinga žiūrėti nė į Vakarų Europą, kaip ten į tokius įvykius reaguoja, nes nuo jos daug kuo atsilikusioje Rusijoje ir ten gyvulių panašūs kankinimai buvo draudžiami. Nejaugi mes turim leisti vežikams kankinti gyvulius ir duoti progos vaikams mokytis žiaurumo? Pripratę matyti tokius žiaurumus ir patys pasidarys žiaurūs ne tik gyvuliams, bet ir žmonėms. Ar ne metas todel duoti milicininkams nurodymų, kad sudraustų ir persekiotų gyvulių kankinimą? “
