Senieji Ugniagesių rūmai Kaune stovi nuo 1930 m., beveik nepakitę ir išlaikę autentiką. Kviečiame į virtualią ekskursiją po šiuos garbią istoriją menančius rūmus, stūksančius I. Kanto g. 1.
Nors didžiąją ugniagesių darbo dalį sudaro gaisrų gesinimas, tačiau be jų pagalbos neapsieinama ir kituose gelbėjimo darbuose: likviduojant ekstremaliąsias situacijas, pvz.:, įvedus planą „Skydas”; ieškant dingusių žmonių; vykdant skubų evakavimą, išlaisvinant eismo įvykių dalyvius iš transporto priemonių ar prireikus šalinti ant važiuojamosios kelio dalies išsiliejusias kenksmingas medžiagas ir pan.
Šiandien ugniagesiai atrodo visiškai kitaip, nei prieš porą šimtų metų. XIX a. pradžioje, mieste jų net nebuvo, Kauno Senamiestyje atsirado naktiniai miesto sargai, jie turėdavo uždegti, o naktį užgesinti 121 žibintą. Šie sargai darbo turėdavo nemažai, mat mieste buvo paplitusi medinė statyba, miestą ne kartą niokojo gaisrai, itin dideli jie fiksuoti 1731 m. ir 1800 m., po jų iš miesto teliko kone pelenų krūva.
Naktinių miesto sargų pagrindinės pajėgos buvo sutelktos prie Kauno Rotušės, manoma, kad šie sargai buvo dabartinių gaisrininkų pirmtakai.
„Gudrus” pastatas
„Į Ugniagesių rūmus anuomet užsukdavo pats Prezidentas Antanas Smetona, miesto burmistras Jonas Vileišis, literatas ir kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, kiti garbūs to meto inteligentai. Rūmai būtent čia statyti, kad, pasitelkiant netoliese tekantį Nemuną, apsaugotų svarbiausius miesto statinius: Rotušę, Prezidentūrą, Dramos (tuometinis Valstybinis) ir Muzikinį teatrus, Centrą”, – pasakojimą portalo „Kas vyksta Kaune” žurnalistams pradėjo šių rūmų vadovas – Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas vidaus tarnybos pulkininkas Vidas Kerševičius.
Jis džiaugėsi, kad pastatą statęs architektas Edmundas Frykas itin apgalvojo konstrukcijas, visos jos metalinės, o pastatas puikiai tarnauja iki šių dienų.
Architektas apsvarstęs ir tinkamą aukštį, jis siekia 4,2 m, reikalingą aukštiems automobiliams įvažiuoti, o štai tarybiniais laikais statytos gaisrinės vargsta, mat technika netelpa į pastatą.
Kitas apgalvotas sprendimas – ideali apžvalga. „Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, greit nesusisieksi ir nepraneši apie gaisrą, tad iš abiejų pastato pusių – visas miestas būdavo kaip ant delno”, – sakė pulkininkas V. Kerševičius.
O labiausiai rūmams tinka parinkta vieta – šalia Nemuno, kurio vanduo keliaudavo kilusiai ugniai malšinti. Nemune anuomet veikė intensyvi laivyba, degdavo ir laivai, didžiausias nuostolis – 100 tūkst. auksinių, kai sudegė 7 laivai su turtu ir nuo to užsiliepsnojo miestas. Pati gaisrinė irgi yra degusi – po karo.
Netoli ką tik pastatytos gaisrinės anksčiau stovėjo miesto vartai ir buvo įvažiavimas į miestą, kadangi statinys išgaubtas – jis tarsi kvietė apkabinti atvykėlius.
Statinys kainavo 900 tūkst. litų, laikais, kai karvė kainavo 10 Lt., tai buvo išties nemenka suma. Išorinėje statinio sienoje inkrustuoti specialūs Vytauto Didžiojo jubiliejui pažymėti skirti medaliai.
Į gaisrus skubėdavo arklių vežimais
Dar 1853 m. Kauno miesto ugniagesių komandos gurguolėje turėjo būti 33 arkliai, 4 dideli ir tiek pat rankinių siurblių, vienas įrankių vežimas (jame 25 kirviai, 12 laužtuvų, 18 kastuvų, 4 kabliai su virvėmis), 9 statinės vandeniui, 20 kibirų, 9 kopėčios ir kt. įrankiai. Darbuotojų pagal normatyvus turėjo dirbti apie 40.
Vos pradėjus veikti Ugniagesių rūmams, 1930-aisiais, į gaisrus ugniagesiai irgi dar skubėdavo įsikinkę arklių vežimus ir gesindavo kibirais, komandą tuomet sudarė 150 žmonių. Šiandien, technikai tapus moderniai – šioje gaisrinėje darbuojasi 54 ugniagesiai gelbėtojai. Ši gaisrinė yra pirmoji Kaune, iš viso mieste ir rajone veikia šešios gaisrinių komandos.
Apie gaisrus 1876 m. pranešdavo Soboro arba Katedros varpai: jei degdavo Senamiestyje, Jonavos g., tai – skambindavo po 1 kartą, jei Naujamiestyje – 2 kartus, jei Žaliakalnyje – triskart, degant Karmelitų rajonui – keturiskart. XIX a. pabaigoje Kaune pradėjo dirbti ugniagesiai savanoriai, jų buvo gausu, daugiau kaip 400.
Beje, jau XX a. vid. Kaune dirbantys ugniagesiai buvo skirstomi pagal laipsnius: majoras, kapitonas, leitenantai, jaunesnieji leitenantai, viršilos, puskarininkiai, j. puskarininkiai, grandiniai, eiliniai ir j. eiliniai.
Nors matė Lietuvos Nepriklausomybę, rusų, vokiečių okupacijas, tarybinius laikus, atkurtą valstybės Nepriklausomybę – pastatas išliko nepakeitęs paskirties iki pat šių dienų.
Tarpukariu ši gaisrinė buvo viena turtingiausių: buvo daug vakarietiškos technikos, tarkim, „Mercedes-Benz”, „Ford” automobiliai, „Chevrolet” autocisternos, tad, kai Antrojo pasaulinio karo metu iš šalies traukėsi vokiečiai – jie išgabeno visą čia buvusią techniką.
Bokšte džiovina 20 m ilgio „rankoves”
Gaisrinės pastate, trečiajame aukšte, išlikęs bokštas su autentiškomis palangėmis, konstrukcijomis, turėklais.
Bokštas skirtas džiovinti vadinamosioms „rankovėms” – gesinimo žarnoms, siekiančioms 20–30 m ilgį. Kaskart jos bokšte džiovinamos vos grįžus iš gaisro, procesas trunka maždaug savaitę.
Trečiajame aukšte veikia Gaisrinės paroda, kur eksponuojama anksčiau naudota apranga, kepurės, šalmai, taip pat demonstruojami gaisrus sukėlę daiktai: televizoriai, krovikliai, telefonai. Čia dažnai lankosi jaunimas, jis šviečiamas saugaus elgesio su ugnimi klausimais.
Po darbo lede – pirtis
Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Prevencinės veiklos poskyrio vyr. specialistė Džiuginta Vaitkevičienė pasakojo, kad antrajame rūmų aukšte įrengtos ugniagesių higienai skirtos patalpos: pirtis, kai po gelbėjimo darbų vandenyje, žiemą darbuotojai grįžta suledėję; įrengta dušinė; taip pat laisvalaikiu ugniagesiai gali pažaisti biliardą ir stalo tenisą, lauke yra krepšinio aikštelė.
Šiame aukšte veikia virtuvė, kurioje neretai galima rasti pradėto ruošti ar nepabaigto valgyti maisto, mat dažnai vos pradėjus gaminti, suskamba aliarmas ir – bėgte į garažą.
Nuo aliarmo įsijungimo iki išvažiavimo pro vartus, gali praeiti ne daugiau kaip 1 minutė (apsirengti, įlipti, išvažiuoti).
Pravažiuojantieji I. Kanto gatve kartais mato virtuvės balkone besišnekučiuojančius gaisrininkus, tai trumpos jų poilsio akimirkos.
Kiekvienoje patalpoje įrengtos aliarmo lemputės su numeracija: kadangi visi gaisrininkai būna suskirstyti į grupes, užsidegus skaičiui jie informuojami, kuriai komandai būtina reaguoti, o kuri dar lauks sekančio nurodymo.
Netoli virtuvės įrengtas poilsio kambarys su autentišku sienos ir lubų fragmentu iš plytų. Šalia kambario – ugniagesių „liftas” (vamzdis nusliuogti į garažą). Pasak gaisrininkų, vamzdis padeda sutaupyti brangias 10 sekundžių, mat tiek laiko greičiau, nei laiptais, juo patenkama į garažą.
Vidiniame kieme filmavo „Raudonmedžio rojų”
Pravėrus kniedytus senovinius vartus, patenkama į vidinį kiemą, kuriame 1981 m. vyko kultinio filmo „Raudonmedžio rojus” (rež. B. Talačka) filmavimas. Kieme buvo filmuotas Prezidento A. Smetonos laikų kalėjimas, filme vaidino garsūs aktoriai: Valentinas Masalskis, Inesa Paliulytė, Jūratė Onaitytė, Vladas Bagdonas, Sigitas Račkys, Regina Varnaitė ir kt.
Vidiniame kieme galima išvysti ir išlikusį jau dabar nebenaudojamą 15 m aukščio mokymų bokštą, skirtą treniruotis, kad neatsirastų baimė laipiojant kopėčiomis. Dabar toks pat, tik mūrinis, treniruočių bokštas pastatytas 2-ojoje ugniagesių komandoje Rusų gatvėje, kur treniruojamasi greitai ir saugiai patekti į visus pastato aukštus.
Garaže – moderni technika
Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos viršininkas Gintautas Ogenskas ir Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Parengties užtikrinimo skyriaus vyr. specialistas Andrius Eidimtas – devynerių vartų garaže aprodo gaisrinės techniką, džiaugiasi, kad ji moderni ir neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų.
Specialistai pasakoja, kad nakties darbui gaisrininkai turi specialius žibintus, kurie apšviečia 100 m aplink automobilį; ant stogo vežasi evakuatorių, kuriuo galima pakelti, perkelti, atlaisvinti bet kurį iki 3 tonų sveriantį automobilį, tai, esą, itin aktualu miegamuosiuose rajonuose. Vežamos ir žirklės, kuriomis galima karpyti net vilkikus, ir plėstuvas, skirtas išlaisvinti žmogų eismo įvykių metu.
Yra termovizorius, atlikti darbus tamsoje, jis fiksuoja 300 m spinduliu sklindančią šilumą. Paskutinįkart jis naudotas Kauno mariose naktį, iš vandens transporto priemonės iškritusiam ir netikėtai dingusiam žmogui rasti. Jis tamsumoje vandeny surastas būtent termovizoriumi. Trys ugniagesių komandos Kaune turi valtis ir katerius.
Dar vienas būtinas prietaisas žmonėms gelbėti – oro pagalvė, ji išskleidžiama, kai nėra galimybės privažiuoti prie įvykio vietos automobiliu, tuomet gelbėjamas žmogus gali saugiai kristi iš 15 m aukščio.
Vienas ekipažas į gaisrą įprastai vežasi bent 100 metrų žarnų, tai pat magistralines rankoves vandeniui atsivesti, viename automobilyje telpa 3,5 tonų vandens. Kitame automobilyje, skirtame specialiems atvejams, telpa net 10 tonų vandens.
Dar yra automobilis keltuvas, kuriuo galima pasiekti 42 metrų aukštį.
Gelbėtojai, atvykę į įvykį, sudaro grandį bent iš trijų žmonių: vienas atlieka žvalgybą – ieško žmonių, o kiti skuba gesinti.
Komandoje dirba du skyriai (dvi autocisternos), yra automobilis keltuvas, taip pat operacijų vadovavimo pareigūnai, padedantys efektyviau likviduoti sudėtingesnius įvykius.
Kad patiems gaisrininkams būtų kuo kvėpuoti gesinant gaisrą, automobilyje vežami deguonies balionai, beje, žmogus per 1 min. iškvėpuoja 10 l deguonies, tad prireikia nemažo jų kiekio.
Per dieną išvyksta bent 6 kartus
Kaip pasakoja gaisrininkai, daugiausia per metus Kaune kilo 1647 gaisrai, o vidutiniškai kasmet gesina po 1–1,2 tūkst. gaisrų, tačiau vykstama ne tik gesinti liepsnų, bet ir atlikti kitus gelbėjimo darbus.
Per parą ugniagesiai mena turėję daugiausia 16 išvažiavimų, o per visus metus pasitaiko tik 2–3 dienos, kai nė karto nereikia išvykti.
Šalia gaisrinės garbingai stovi ugniagesių globėjo Šv. Florijono statula, jo garbei gegužės 4-ąją minima Ugniagesių globėjo diena.
