Šeštadienį Kauno pilietiškai aktyvaus jaunimo organizacijos „Baltai Juoda” nariai susiruošė į 20 km žygį „Laisvės kovotojus atmenant”.
Žygyje kauniečiai aplankė skirtingose Kavarsko apylinkėse (Anykščių r.) esančias partizanų žūties vietas, atstatytą bunkerį ir susitiko su vienu iš kelių likusių gyvų partizanų – Jonu Kadžioniu-Bėda (beveik 89 m.), priklausiusiu Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Tigro būriui, aktyviai kovojusiam su šalį pavergusiais okupantais.
Bunkerį, kur 1950 m. slapstėsi nuo sovietų, miške kartu su kitais entuziastais 2009 m. vasarą atkūrė pats Bėda.
Šį bunkerį neprarasdamas entuziazmo J. Kadžionis naudojo įvairiems edukaciniams užsėmimams. Deja, supuvus lentoms, šių metų pavasarį bunkerio stogas visiškai įgriuvo. Bunkerį dar kartą 2016 m. rudenį atstatė Lietuvos kariuomenės atstovai, VšĮ „Patriotai” nariai.
Šeštadienį jaunuoliai šalia partizanų žūties vietų aptvarkė esančius atminimo kryžius, apvalė paminklus, pašalino žolynus, uždegė atminimo žvakes, sudainavo keletą partizaniškų dainų ir išklausė organizacijos „Baltai Juoda” atstovo Vytauto Jurkaus istorinių pasakojimų apie partizanų kovas.
„Įvairūs, nuolat vykstantys žygiai neleidžia pamiršti partizanų, džiugu, kad juose aktyviai dalyvauja jaunimas. Jiems, matyt, nesvetimas posakis, kuriuo vadovavosi partizanai: „Redde quod debes – grąžink, ką privalai” (tėvynei). Partizanams turime dėkoti už šiandieninę laisvą Lietuvą”, – teigė V. Jurkus.
Partizano Bėdos anūkė taip pat ragina jaunimui atsigręžti į partizanų laikus: „Didžiuojuosi savo seneliu, jaunoji karta iš partizanų galėtų pasimokyti meilės Lietuvai, nelaikyti prioritetu tik materialinės naudos siekimo”, – sakė Laura Gedžiūnaitė-Jėckienė.
Išskirtinė partizano Bėdos istorija
V. Jurkus pasakojo, kad partizano J. Kadžionio-Bėdos istorija nekasdienė, mat anuomet dažniau pasitaikydavo, kad paskui vyrą partizaną į laisvės kovotojų gretas įsilieja ir žmona, o čia buvo kitaip: J. Kadžionis su būsima žmona partizane Malvina Gedžiūnaite-Sesute susipažino miške, kur kartu partizanavo.
Žygio finišas – bunkeris, kuriame partizanų Jono ir Malvinos šeimai gimė sūnus. Menama, kad jų meilė buvo itin tvirta: bėgant laikui, kovų draugai Jonui pradėjo priekaištauti, kad savo mylimosios neragina išeiti iš miško, atseit moteriai miške ne vieta, ypač žiemą, tad kartą Jonas žmonai ir pasiūlęs apie tai rimtai pasvarstyti. Tačiau Malvina įsižeidė ir atsakė: „Jonai, be tavęs aš niekur neisiu!”
Vaikas bunkeryje gimė gūdžią žiemą – gruodį, pora matė, kad kūdikiui čia bus nepakeliamai sunku išgyventi, tad sūnų Antaną sutarė perduoti auginti kitai šeimai. Po metų Joną ir Malviną suėmė, ir 25 metams ištrėmė į lagerį. Malviną paleido anksčiau, po 9 metų. Grįžusi ji iškart susigrąžino sūnų.
Malvina visus 25 metus laukė Jono ir jis sugrįžo. Kaip pasakojo partizanas Bėda, grįžus iš lagerio į Lietuvą, J. Kadžionis-Bėda atsisakė bendradarbiauti su sovietinėmis represinėmis struktūromis, todėl iki pat 1989 m. buvo priverstas gyventi ne Lietuvoje. Tais metais šeima grįžo į tėvynę, po trejų metu Malvina mirė.
Jonas partizanu buvo penkerius metus (1948-1953 m.). „Skynė kulkos partizanus, kaip rudens vėjas lapelius ir išskynė, o mums teko kita dalia”, – pasakojimą iš Kauno atvykusiam jaunimui pradėjo J. Kadžionis-Bėda.
Kaip žinia, J. Kadžionio tėvus, brolį ir seses į Sibirą ištrėmė 1948-aisiais, Jonas tuomet pasiryžo tapti partizanu. Beje, partizanu buvo ir jo brolis Karolis (žuvo 1945 m.).
Pateikiame interviu su partizanu Jonu Kadžioniu-Bėda.
– Stovime Troškūnų girioje, prie jūsų, padedant Lietuvos kariuomenės atstovams, VšĮ „Patriotai” nariams, neseniai atstatyto bunkerio. Kokios mintys, prisiminimai kyla?
– Iš viso turėjome 7 bunkerius miške, šį darėme 1950 metais. Šiame Pušynėlio vardu pramintame bunkeryje gyvenome vienerius metus, beje, jį pastatėme per vieną dieną. Buvo gegužės mėnuo, dienos ilgos, o medžiagas susiruošėme iš anksto. Čia gyvenome tik trise, kitus buvo iššaudę. Gyventi norėjosi, o mirti buvo baisu, tuomet turėjau norą, kad jei jau žūsiu – tebūnie iškart nukauna, kad neimtų į nelaisvę, mat žiauriai kankindavo.
Dar vienas bunkeris stovėjo netoliese, už 1,5 km, kitas už 3 km, likusieji irgi šalia, visi šioje girioje. Bunkerių lokacijas žinojome kaip sako akį, lengvai rasdavome, eidavome atsargiai, kad žolės nenumintume, jokio takelio nepadarytume, ant atidarymo pasodindavome žemuogių, kitų uogų, jų neliesdavome, kad atrodytų, jog miškas vientisas. Šis bunkeris pats sugriuvo, kai jį atkasinėjau, radau šautuvą, kulkosvaidžio vamzdį, šovinių, viryklę, vadinamą „primusu”, keptuvę, šukas – partizanų reikmenis.
Dabar sunku įsivaizduoti gyvenimą po žeme, o tuomet ir po žemėmis nebuvai garantuotas už gyvybę. Būdavo, eis koks sovietų kareivis pro šalį ir netyčia atsisės ant bunkerio batą pasikeisti, sėdant koja trinktelės – ir pasimatys bunkeris, arba jis stovės ant bunkerio, o partizanas kaip tik tuo metu lips iš jo – taip irgi buvo lengva mus pastebėti, juk lipant bunkeris linguoja.
– Kiek ilgiausiai neišlipote iš bunkerio?
– Dvi savaites, žiemos metu. Jei neateidavo prižiūrintis žmogus – reiškia nesaugu, negalima lipti, juolab, kad žiemą lengvai matydavosi pėdsakai.
– Ar prisimenate dieną, kai apsisprendėte partizanauti?
– Partizaninį karą gerai prisimenu nuo pat pradžios iki pabaigos. Tai buvo jaunuolio svajonė, laukdavau, kada užaugsiu ir kad tik nepasibaigtų partizaninis karas, jog ir aš galėčiau įsijungti į šią kovą. Svajonė išsipildė 1948 m., tuomet į Sibirą buvo ištremta mano šeima: mama, brolis, sesės, ten jie badavo. Lemtingą trėmimo dieną namuose manęs nebuvo, Raguvos valsčiuje stačiau namą pas ūkininką Žemaitį. Prisimenu, buvo saulėtas rytas, pro sodybą, kur dirbau, ėjo moteris ir pasakė, kad iš mūsų kaimo ištrėmė Kadžionių šeimą. Apsiverkiau kaip vaikas…
Tada nusprendžiau tapti partizanu. Būdamas 20-ties, atvykau į Repšėnų miškelį, kur buvo įsikūrusi jų stovykla, o būriui vadovavo partizanas Ąžuolas.
Iškart liepė sugalvoti slapyvardį, siūlė: Jaunutis, Narsutis, bet pasiūlymus atmečiau, sakiau būsiu Bėda, nes sirgau niežais, ir svarsčiau, kad miške visus partizanus užkrėsiu, o kuo gydyti? Taigi, tapau Bėda.
Maniau per pirmą susidūrimą su priešu – žūsiu ir partizanai kalbėjo, kad daugiausiai žūsta naujokai, nes neturi patirties. Bet nežuvau, o mirtinų dienų pasitaikė apie penkiasdešimt.
Viena iš jų – kautynės 1949-aisiais: buvome išduoti ir apsupti, keliavome šešiese, kartu ir tuometis Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė. Ilgiau, nei 3 valandas negalėjome niekur pasikelti, patekome į kryžminę ugnį, šoviniai baiginėjosi, likom keturiese ir Montė pasiūlė susinaikinti, niekas nenorėjo patekti priešui į nagus gyvi. Jau buvau prisidėjęs šautuvą prie smilkinio, bet pamačiau kaip Montė šliaužia link manęs ir siūlo trauktis link eglutės, augusios dauboje. Pasvarsčiau, kad gyventi norisi, sakau: „Gal dar nereikia nusikauti?”, Man pritarė drąsus partizanas Antanas Blauzdys-Konkurentas, jis atkirto: „Ne, tegu jie nušauna, gal ištrūksim nors vienas.” Ryžomės eiti, ėjome tiesiai į priešą, buvo labai baisu, visi basi, vadas žingsniavo pirmas ir galiausiai ištarė: „Gana, daugiau šitie nebešaudys.” Laimingai ištrūkome.
Šimonių girioje siautė išdavystės: per tris dienas rasti aštuoni bunkeriai, 30 partizanų žuvo, dešimt paimta gyvų, taip Algimanto apygarda buvo likviduota. 1950-aisiais aš su Malvina patraukėme į naują bunkerį, tą, šalia kurio stovime šiandieną.
– Kokie būdavo jūsų pažįstami laisvės kovų draugai?
– Partizanai niekada nebūdavo nuliūdę, jautėme, kad esame teisūs: mus užpuolė, naikina mūsų kraštą, tremia šeimas, uždarinėja bažnyčias, areštuoja kunigus, mes – gynėmės. Jautėme, kad turime ne tik teisę, bet ir pareigą, gynėme tautą, tėvynę. Tuo metu jaunimas aktyviai dainuodavo partizaniškas dainas, už kurias grėsė Sibiras, bet jie vis tiek dainuodavo.
– Ką visuomenė mąstė apie partizanus?
– Žodis partizanas turėjo magišką galią, motinos sakydavo: „Mūsų dukterys tekės tik už partizanų!”. Merginos irgi teigdavo: „Partizanas gali būti negražus, šlubas, nesvarbu, gerbiu jų idėją, jie kovoja už laisvę!”
Buvome labai gerbiami, žmonės matė pasiryžimą. Partizanai buvo aplinkinių kaimų žmonės, visi pažįstami, su savo dorybėmis ir silpnybėmis, bet juos didingus padarė apsisprendimas didžiojoje gyvenimo kryžkelėje paimti į rankas ginklą ir išeiti į žūtbūtinę kovą.
Stebino, kad partizanauti keliaudavo ir moterys: jos narsiai ėjo į šią kovą, rizikavo, pakliūdavo priešams į rankas, būdavo kankinamos, kentė šaltį, badą, tačiau absoliuti dauguma nepalūžo, garbingai iškentė šį kryžių.
– Ką manote apie Lietuvos ateitį?
– Šalis turi labai šviesią ateitį, ant Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės aukuro yra sudėtos milžiniškos aukos. Mūsų tauta parodė nepaprastą pasiaukojimą, ryžtą.
Džiaugiuosi, kad jaunimas eina partizanų keliukais, tvarko partizanų žūties vietas, uždega žiburėlį. Tai kraitis amžinybei. Jūs ateitis, kai aplankote – aš atsigaunu. Lietuva turi gražią ateitį, jūs tame dalyvausite, darykite ką galite, vardan Lietuvos. Linkiu, kad širdy visad būtų pavasaris, tada viskas bus gerai.
