Kaunietis fotografas Jonas Danielevičius kartu su Daine Rinkevičiūte trečiadienį visuomenei pristatė kelionių fotoparodą: „Mėnulio žemė – Ladakas”, kurioje eksponuojami Indijos Himalajuose užfiksuoti vaizdai.
Apie liepos mėnesį vykusią kelionę po Šiaurės Indijos regioną Ladaką, J. Danielevičius su D. Rinkevičiūte pasakojo sausakimšame Senamiesčio bistro „Gardžios istorijos“, kur šiuo metu eksponuojama paroda.
Noriai pozuodavo
Parodoje J. Danielevičius iškabino šešis eksponatus, visuose juose – žvelgia žmonės.
„Nors žemė ta pati, bet pasaulis čia visai kitas. Į jį norisi sugrįžti. Vietiniai lengvai fotografuojami, paprasčiau, nei arabų kraštuose, tarkim Turkijoje ar Maroke, kur moterys, išvydę fotoaparatą – iškart užsidengia, vyrai irgi nepatenkinti, tad užfiksuoti anų kraštų žmones – tikras iššūkis”, – pasakojo parodos autorius J. Danielevičius.
Jis prisiminė, kad Indijoje neretai pasitaikydavo, jog žmonės patys prieidavo ir paprašydavo juos užfiksuoti: „Būdavo ateina vyras ir klausia: „Gal gali mane su žmona nufotografuoti? Nuotraukos mums nereikės, tik nufotografuokite.” – Žmonės, tiesiog, džiaugdavosi parodytu dėmesiu”, – pasakojo keliautojas.
Lydėdavo draugiškos šypsenos
Parodos pristatinėtojai pažymėjo, kad nors Indijos regione Ladake, kur kadais buvo Ladako karalystė, žmonės gyvena žymiai paprasčiau, nei Lietuvoje – ten žemesnis gyvenimo lygis, ne kiekvienas turi vandenį namuose, gyvena paprastuose mediniuose ar moliu grįstuose namuose, tačiau, pagal Laimės indeksą žymiai lenkia Lietuvą, esmė veikiausiai – ne materialinė, o dvasinė ir emocinė gerovė.
„Jie džiaugiasi, ką turi, o mes laikomės įsikabinę materialumo, to, kas tikrai nėra svarbiausia gyvenime. Ten galėčiau gyventi”, – teigė J. Danielevičius.
Fotografas atviravo, kad būtent žmones šioje kelionėje jam buvo įdomiausia fiksuoti. „Man jie visi labai brangūs, jie tokie tikri, pirmapradžiai. Labiausiai įstrigo močiutės, apsirengusios tautiniais drabužiais, išlaikiusios autentiką, pasitinkančios plačia šypsena ir romiu žvilgsniu”, – pasakojo fotografas.
Kultūrų skirtumai
Pašnekovai teigė, kad kultūrų skirtumai ne kartą vertė juos ne tik nusistebėti, bet ir nusišypsoti: „Kartą stebėjome, kaip nuo kalno su gyvuliais keliavo būrelis vyrų. Jie priėjo automobilį ir visi greit sulipo. Su visom ožkom. Kaip jie ten tilpo, neįsivaizduoju!”, – šypsodamasis kalbėjo J. Danielevičius.
Vietinis turgus taip pat kėlė nuostabą ir žavesį: „5 val. ryto vandeny vykdavo turgelis, trukdavo tik pusvalandį ir visi kaipmat išsiskirstydavo. Kas gėlių nusipirkdavo, kas moliūgą, kas šiaip pasikalbėdavo ar negalėdamas nusiderėti – net pasipykdavo. Laiveliuose veikdavo rupijų keityklos, kartą norėjome išsikeisti būdami ežere. Tada prekybininkas kažkam paskambino ir po 10 minučių prie mūsų priplaukė vyriškis, siūlantis pakeisti pinigus. Komunikacija puiki. Beje, Dalo ežere tiek erelių! Vienoje vietoje danguje skraido bent 20″, – pasakojo D. Rinkevičiūtė.
Higienos stygius taip pat jiems krito į akis, tačiau greitai apsiprato ir nusprendė pagyventi kaip vietiniai. Šiukšlinama būdavo ir prie gražių vandens telkinių, tarkim nepakartojamo grožio Dalo ežero, kurio pakrantėje įsikūręs Šrinagaro miestas. „Kartą ėjome besigrožėdami pakrante pro namą, kai pro nosį praskriejo plastikinis maišelis su šiukšlėmis…”, – kalbėjo D. Rinkevičiūtė.
Indijos regione apsilankę kauniečiai tikino, kad kelionė neįtikėtinai praplėtė akiratį ir padėjo suvokti, koks didelis pasaulis pulsuoja už Lietuvos ribų ir koks skirtingas jis yra.
„Mes maža šalis, čia mažiau, nei 3 mln. gyventojų, Indijoje gyvena daugiau kaip 1 mljrd. Indai geri, nuoširdūs, malonūs žmonės, bendrauti su jais buvo miela. Labai norėtųsi, kad ir apie mus pasaulyje taip atsilieptų”, – kalbėjo Jonas ir Dainė, jau planuojantys kitas tolimas keliones į Aziją ir Afriką.
Galėtų iliustruoti „National Geographic”
Parodos atsidaryme dalyvavęs VDU lektorius menotyrininkas, fotografijos kritikas dr. Tomas Pabedinskas teigė, kad kelionine fotografija šiuo metu jau sunku nustebinti, nes pasaulis susitraukė, tapo pasiekiamas per vaizdus, tad dabar svarbu turėti savo braižą ir daryti kokybiškas fotografijas.
„Pastaruoju metu fotografai pradėjo daugiau dėmesio skirti žmonėms, tikrajam gyvenimui, o ne egzotikos paieškoms. J. Danielevičius vienas iš tų, kuris įsilieja į lietuvių kelionių fotografų gretas, tokių kaip Edmundas Kolevaitis, Raimondas Puišys. Jie bando žiūrėti į vietinius žmones, jų kasdienybę”, – pažymėjo dr. T. Pabedinskas.
Jis pridūrė, kad šiuo metu jau sunku kalbėti apie nuotraukų išskirtinumą, nes keliautojų – daugybė.
„Kad sukurtum kažką išskirtinio – turi ilgai gyventi toje šalyje, išsirinkti vieną konkrečią temą, regioną. Reikia laiko, kurio tikrai ne kiekvienas turime”, – pastebėjo menotyrininkas.
Pasak specialisto, J. Danielevičiaus kūryba – kokybiška kelionių fotografija. „Jo nuotraukos, be abejo, galėtų būti publikuojamos pasauliniuose leidiniuose, tarkim „National Geographic“ ir kituose, tik šalia turėtų atsirasti įdomus, išskirtinis pasakojimas”, – įsitikinęs dr. T. Pabedinskas.