Įdomiausias klausimas, žinoma, kas laimės rinkimus. Jį išskaidant į konkretesnius klausimus galime atidžiau pažvelgti į Lietuvos politinę areną bei galimas koalicijų dėliones ir tikėtiną naująją vyriausybę. Tad ką vertėtų prisiminti, pasibaigus balsavimui ir paaiškėjus jo rezultatams?
Apie rinkimų strategijas. Nors partijų pirmavimą apklausose galima vertinti kaip rinkiminių strategijų pasiteisinimo ženklą, tačiau galiausiai vertinti jų sėkmę bus galima tik paaiškėjus rinkimų rezultatams. Tada pamatysim, ar pasiteisino TS-LKD strategija besąlygiškai pasikliauti savo tradicinių rinkėjų lojalumu ir daug didesnį nei anksčiau dėmesį rinkimų kampanijos metu nukreipti į jaunus liberalias idėjas palaikančius rinkėjus.
Taip pat bus įdomu pamatyti, kiek pasiteisino LVŽS prisistatymas „nepartinių partija“, surinkus nemažai žinomų, tačiau savo ideologinėmis nuostatomis skirtingų nepartinių asmenų grupę. Mėginimas pasinaudoti didžiuliu rinkėjų nepasitikėjimu politinėmis partijomis ir politikais apskritai pasiteisins šiuose rinkimuose. Tačiau abejotina, kad ši strategija bus tokia pat perspektyvi ateityje. Išrinkimas Seimo nariais bei paskyrimas į ministrų pozicijas atveda į tikrąją politiką ir tada kalbos apie profesionalumą nebepadės, nes reikės užsiimti politine veikla ir priimti politinius sprendimus. Kitaip sakant, dalyvauti konfliktuose dėl išteklių perskirstymo ir neišvengiamai nuvilti kai kurias visuomenės grupes. Beje, šiuose rinkimuose matome ne tik „nepartinių partiją“, bet ir „opoziciją pozicijoje“, nes valdžioje esančios Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“ komunikuoja su rinkėjais taip, lyg ketverius metus būtų dirbusios opozicijoje.
Ne tik TS-LKD, bet ir LSDP mėgina neapsiriboti savo tradiciniais rinkėjais. Tiesa, LSDP atveju nėra aišku, ar tokia strategija buvo iš anksto suplanuota, ar tiesiog taip atsitiko po to, kai LSDP ir vyriausybės vadovas A. Butkevičius neįprastai aktyviai ėmėsi Darbo kodekso reformos. Kaip rodo mažėjantys jo paties ir LSDP reitingai, mėginimas kurti modernią politiką propaguojančios partijos įvaizdį gali būti nepasiteisinęs, ir greičiausiai ne tiek dėl paties ketinimo, kiek dėl lyderystės trūkumo telkiant paramą šiai struktūrinei reformai. Struktūrinės reformos visada susilaukia dalies visuomenės pasipriešinimo, tad pagrindinė LSDP klaida buvo imtis reformos kadencijos pabaigoje, o ne iš karto po šios vyriausybės suformavimo, kai dar buvo pakankamai laiko įvertinti naujų taisyklių praktinį poveikį ir pamėginti išsklaidyti nepagrįstas baimes.
Beje, ir LSDP, ir TS-LKD partijose aktyviai dirba skirtingas žinutes savo pasisakymais ir balsavimu Seime rinkėjams siunčiantys kandidatai, tikėtina, taip mėginantys išplėsti potencialių rinkėjų skaičių. Idėjinį nenuoseklumą gali kompensuoti žinomų asmenybių veiksnys, kuris ypač svarbus vienmandatėse apygardose.
Minėtoms rinkiminėms strategijoms palankią aplinką sukūrė dar prieš pusmetį buvusio populiaraus LRLS krizė, po kurios nemažai jų rinkėjų nebežino, už ką balsuoti ir ar apskritai balsuoti. Liberalų krize aktyviai mėgina pasinaudoti konservatoriai bei A.Zuoko partija, šioje situacijoje daugiau balsų pritraukti gali ir LVŽS bei LSDP. Pačiam LRLS belieka tik gynybinė strategija, mėginant įtikinti rinkėjus, kad buvusio partijos vadovo atvejis yra išimtis, o ne taisyklė, bei eksponuoti konkurentų programinius prieštaravimus.
Apie rinkėjus. Koks bus rinkėjų aktyvumas ir kaip balsuos dar neapsisprendę? Tai ypatingai reikšmingi klausimai, nes pats aktyvumas gali lemti vienos ar kitos partijos santykinę svarbą naujame Seime. Paprastai aktyvesni yra opozicijoje esančias ar nesistemines partijas remiantys rinkėjai, tačiau ir ši taisyklė turi išlygų. Kaip rodo tyrimai, konservatorių galimybės santykinai geresnės esant mažesniam rinkėjų aktyvumui, bet jų pasirinkta rinkiminė strategija gali pakoreguoti šią tendenciją. Jei matysime didesnį nei įprasta, t.y. 50 proc. ar daugiau siekiantį aktyvumą, gali būti, jog savo rinkėjus pavyko mobilizuoti LSDP arba jaunų rinkėjų balsų siekiančioms partijoms (LRLS, TS-LKD). Įdomu ir tai, ar šioje rinkiminėje kampanijoje labiau pastebimas kandidatų lankymasis pas rinkėjus padidins pastarųjų aktyvumą.
Apie galimas koalicijas. Mažai klausimų kyla dėl to, kad po rinkimų neužteks nei vienos, nei turbūt dviejų daugiausia vietų Seime turėsiančių partijų suformuoti daugumai. Tačiau kol kas neaišku, kokia gali būti ta valdanti koalicija. Ar jos pagrindą sudarys LVŽS ir TS-LKD? Ar vis dėlto tai bus LVŽS ir LSDP koalicija? Mažiausiai tikėtina TS-LKD ir LSDP pagrindu formuojama koalicija, nes šios dvi partijos tradiciškai oponuoja viena kitai, o ir jų rinkėjai tokio sprendimo nesuprastų. Jei LVŽS laikysis viešai deklaruotų nuostatų dėl to, su kuo ji neketina sudaryti koalicijos, Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“ liks opozicijoje, o pastaroji apskritai gali nesurinkti pakankamai balsų, kad turėtų savo frakciją Seime. Jei LRLS peržengs 5 proc. barjerą, jis gali būti pagrindiniu mažesniu koalicijos partneriu, nors ir centro dešinės, ir centro kairės koalicijos atveju liberalams būtų sudėtinga derinti programines nuostatas su didesniais koalicijos partneriais. Neatmestina, kad daugumos suformavimui prireiks dar vienos frakcijos ar vienmandatėse apygardose išrinktų Seimo narių. Tad nuo pat pradžių tikėtinas sudėtingas koalicijos formavimo procesas, o jos ilgaamžiškumas priklausys pirmiausia nuo to, ar ilgai neišsivaikščiojusi išsilaikys LVŽS frakcija ir kaip jai bei jos partneriams seksis derinti programines nuostatas tiek tarpusavyje, tiek partijų viduje.
Apie galimą vyriausybę. Kitas svarbus veiksnys, nuo kurio priklausys naujos koalicijos veikla, bus susijęs su ministrų portfelių (ir Seimo komitetų vadovų) pasidalinimu. Jei pavyks surasti tokius kompromisus, kurie išskirstytų portfelius partijoms pagal jų prioritetus (TS-LKD ir LVŽS koalicijoje pirmiesiems tai turbūt būtų finansai, ekonomika, užsienio politika ir krašto apsauga, į panašias ministerijas alternatyvioje LSDP ir LVŽS koalicijoje pretenduotų socialdemokratai), gali būti atrasta politinė pusiausvyra, kuri palengvintų koalicijos veiklą, ypač jei partijos pernelyg nesikištų į kitų kuruojamas sritis. Taip pat svarbus klausimas, kas būtų ministrais, nes nuo asmenybių irgi priklausys vykdoma politika, atsižvelgiant į pažiūrų įvairovę visose populiariausiose partijose, ypač LVŽS. Čia bus svarbus ir už permainas balsavusios prezidentės vaidmuo. Lietuvos politinėje sistemoje prezidentė neturi galių daryti įtaką valdančios koalicijos sudėčiai, tačiau gali paveikti kandidatų į ministrus pasirinkimą ir vėliau daryti įtaką valdančiųjų politikai.
Kokia bebūtų valdančioji koalicija, jau dabar aišku, kad ji apjungs gana skirtingas partijas, o naujos vyriausybės programa bus kompromisų rinkinys. Tai ilgins sprendimų priėmimą ir mažins reikšmingų pokyčių po rinkimų tikimybę. Bet reformos įmanomos, kai yra tam tinkamos sąlygos, o jų iniciatoriai turi lyderystės įgūdžių. Šiuo atžvilgiu ypač praverstų mokymasis iš ankstesnių vyriausybių patirties.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
