Šeštadienį ketvirtus metus iš eilės Kaune vyko Gyvūnų globėjo šv. Pranciškaus šventė, į kurią kiekvienas galėjo atsinešti savo gyvūną ir gauti vienuolių palaiminimą. Prieš ceremoniją visi susirinko dalyvauti šventinėse pamaldose šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje.
[galerija kiek=”20″]
Beje, šventovėje galėjo dalyvauti ir augintiniai, tad mišių metu tai viename, tai kitame bažnyčios kampe vis suamsėdo šunys.
Eisena apjuosė pilį
Po mišių visi patraukė į iškilmingą eiseną, šimtai dalyvių draugiškai žingsniavo aplink Kauno pilį. Prie pat jos pradėta gyvūnų laiminimo ceremonija, kurią atliko Šventojo Sosto atstovas Lietuvoje – apaštališkasis nuncijus Pedro López Quintana su pranciškonų vienuoliais.
Laiminti patys įvairiausi gyvūnai: arkliai, šunys, katės, papūgos, triušiai, kiškiai, šeškai, voragyviai ir visi kiti.
Vėliau susirinkusieji dalyvavo šventinėje programoje: bandė edukacinius užsiėmimus, stebėjo veislynų ir augintojų klubų pasirodymus, bendravo su veterinarijos klinikų, pasienio ir policijos kinologų bei Lietuvos zoologijos sodo atstovais. Mažieji galėjo pramogauti žaidimų zonoje ar pakalbinti Baltijos cirko artistus.
Renginio organizatorė „Kauno senamiesčio draugijos“ vadovė Aistė Grybauskienė pasakojo, kad gyvūnams laiminti šventė sugalvota prieš ketverius metus ėmus gaivinti Senamiestį, siekiant, jog čia nuolat virtų veiksmas.
„Susikooperavome su broliais pranciškonais ir nutarėme, kad reikia Gyvūnų globėjo dieną minėti ir Lietuvoje, juk tą jau seniai daro visas pasaulis. Manau, šiandien visi gerai praleido laiką, juk tokią teatralizuotą gyvūnų eiseną ir masinę laiminimo ceremoniją išvysi ne kasdien”, – sakė A. Grybauskienė, pastebėjusi, kad šįmet dalyvavo dvigubai daugiau dalyvių, nei pernai.
Gyvūnus laimina nuo XIII amžiaus
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios pamaldose dalyvavusio brolio Pauliaus Bytauto teigimu, gyvūnų laiminimo tradicija atėjo iš pranciškonų vienuolių, dar XIII a. Patį gyvūnų laiminimą ir kūriniją, „Saulės giesmėje” apdainavo Pranciškus Asyžietis, gyvūnų globėjas, kaip pasakojama, supratęs gyvūnus, mokėjęs paukščių kalbą, ir, pasak br. P. Bytauto, net ant mažiausio kirmino keliaudamas, šiukštu, neužlipdavęs.
Pranciškonų vienuolis brolis Juozapas Marija pasakojo, kad palaiminimas yra priminimas, jog gyvūnai – Aukštesniojo duota palaima. „Pradžių pradžioje žmogus ir kūrinija buvo harmonijoje, vėliau bendrystė suiro, o palaiminimas išliko, kaip kvietimas sugrįžti į bendrystę”, – sakė vienuolis.
Jis aiškino, kad XIII amžiuje laimindavo darbinius gyvūnus: arklius, galvijus, karves. Jiems iš bažnyčios Žolinių dieną parnešdavo šventintų šiaudų, pašaro, daržovių ir linkėdavo, kad augintiniai būtų sveiki.
Šv. Jurgio dieną laimindavo laukus, ganyklas ir ten esančius gyvulius.
Dresuotus šunis įleidžia į bažnyčią
Pasak kunigo Mindaugo Šlausto, bažnyčia į gyvūnų gerovę dėmesį atkreipė jau senai, o jų laiminimas paplitęs visame pasaulyje. „Palaimintas gyvūnas, kaip ir žmogus – gauna Aukščiausiojo malonę, kuri padeda egzistencijai, sergi nuo ligų. Noriu akcentuoti, kad tai ne magija, palaiminimas neuždės kolbos ir visiškai neapsaugos, juk didžioji dalis gyvenimo kokybės – priklauso nuo mūsų pačių”, – teigė M. Šlaustas.
Pranciškonų vienuolis brolis Juozapas Marija patikino, kad šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje, pamaldose nuolat gali dalyvauti ir šunys bei kiti gyvūnai. „Tik su sąlyga, kad jie bus tinkamai išdresuoti, elgsis kultūringai ir nekels grėsmės kitiems lankytojams”, – pažymėjo vienuolis.
Socializuoti gyvūnai nekanda
Šventėje kalbinti kauniečiai džiaugėsi specialia švente gyvūnams ir sakė, kad panašių, visus gyvūnų augintojus sutelkiančių iniciatyvų, galėtų būti ir daugiau.
Dvylikmetė Justė, į bažnyčią atsivedusi trejų metų šunį vardu Lakis, siekiantį jai vos ne iki pažastų, tikino, kai šventė subūrė bendraminčius, smagu ne tik jai, bet ir augintiniui. „Puiki proga išeiti ir pasidžiaugti augintiniu, kartu noriu papopuliarinti ir retą šuns veislę – podhalės aviganį, džiugu, kad čia jis sulaukia daug dėmesio, vis atsiranda norinčiųjų paglostyti baltąjį mano milžiną”, – sakė Justė.
Samojedų veislės šunų veisėja Dalia Mickienė į šventę atkeliavo su keliolika bendraminčių, vedinų baltu kailiu pasipuošusių šunų. „Gyvūnams reikia socializacijos, jie turi nuo mažens bendrauti, tiek su šunimis, tiek su žmonėmis, samojedų veislė neagresyvi, o jei tinkamai dresuojamas, auklėjamas ir paskatinamas už pastangas, šuo žmonių tikrai neims pulti”, – sakė D. Mickienė.
Platina kaniterapinės pagalbos idėją
Kaniterapinės pagalbos centro, kuris padeda ligoniams sveikti, prezidentė Iveta Šikšniuvienė atviravo, šventėje dalyvaujanti jau ketvirtus metus ir tikisi čia supažindinti žmones su kaniterapine savanoriška veikla Kaune. Ji dažniausiai teikiama Kauno klinikų pacientams: savanoriai lankosi Vaikų Onkologijos ir Hematologijos sektoriuje, Vaikų endokrinologijos skyriuje, pas suaugusius pacientus Onkologijos ir Hematologijos klinikoje, taip pat lankosi Kauno klinikų filiale Onkologijos ligoninėje, vaikų gerovės centre „Pastogė“, Muniškių globos namuose, Giraitės senelių namuose bei kitose panašiose įstaigose visoje Lietuvoje.
Moteris eisenoje dalyvavo su kitais kaniterapinės pagalbos centro savanoriais bei jų šunimis: Berno zenenhundais, vokiečių nykštukiniais špicais, samojedais, anglų kokerspanieliais, ryzenšnauceriais, bobteilais, bulterjerais, Sibiro haskiais ir kitais.
Pasiteiravus, ar tiki palaiminimo galia, pašnekovė atsakė: „Vienos bičiulės šuo po tokio palaiminimo nesirgo ištisus metus, tad ir aš tikiu, nei vienas kaniterapinę pagalbą teikiantis gyvūnas nesusirgs, visi bus paklusnūs ir laimingi”, – sakė I. Šikšniuvienė.
