Lygiai prieš šešiasdešimt metų, 1956 m. rugsėjo 28 dieną, Kaune duris atvėrė Centrinis knygynas. Visus veiklos metus jis buvo kauniečių traukos centru, nors ir pasikeitus knygyno vadovams, tikimasi, jis ir toliau išliks autentiška, solidžios literatūros vieta.
Trečiadienį surengtoje gimtadienio šventėje, į knygyną iš Laisvės alėjos kvietė užsukti žinomi literatūriniai personažai: Šerlokas Holmsas, Haris Poteris ir Elizabet Benet.
Viduje lankytojai klausėsi svečių sveikinimų ir vaišinosi kava bei sausainiais. Susirinkusieji galėjo apžiūrėti šventės proga atidarytą parodą: „Kauno centrinis knygynas senose fotografijose“. Čia užfiksuotas 1956-1989 m. knygynas, autentiškos nuotraukos ekspozicijai gautos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.
Skaitytojai pradžiuginti žinia, kad spalio 7-26 d. Kauno centriniame knygyne vyks Šiuolaikinių lietuvių autorių dienos, čia apsilankys: Rūta Vanagaitė, Arvydas Juozaitis, Violeta Palčinskaitė, Alvydas Šlepikas, Daiva Čepauskaitė su Kauno dramos teatro aktoriais, Andrė Pabarčiūtė ir Rimvydas Žižiūnas.
Bent dešimtmetį liks knygų oaze
Vasaros pradžioje, Kauno miesto savivaldybei priklausančiame UAB „Centrinis knygynas”, kuris dirbo nuostolingai, įsikūrė nuomininkas – „UAB „ALG Knygynai“, valdantis „Pegaso“ knygynų tinklą. Nuomos sutartyje numatyta, kad jis čia šeimininkaus dešimt metų.
Nors anksčiau nuolatiniai knygyno lankytojai baiminosi, kad Centrinis knygynas gali ne tik prarasti savo autentiką, bet ir ilgainiui tapti eiline parduotuve, tarkim batų, visgi, šventinėse trečiadienio iškilmėse, nuo liepos naująja knygyno vadove dirbanti Sandra Malinauskienė garantavo: „Šimtu procentų patikinu, kad bent dešimtmetį šioje vietoje bus ir toliau prekiaujama knygomis, garantuoju, kad batų ar drabužių prekybos čia nebus, dirbs tik knygynas.”
Ji pridūrė, kad tai istorinė, strateginė miesto vieta, kurioje tikimasi ir toliau išlaikyti knygos populiarumą ir pagarbą ant spausdinto popieriaus užrašytam žodžiui.
Architektų Algimanto Mikėno ir Marijos Matušakaitės suprojektuotas 1953-1956 m., o 1980–1983 m. iš vidaus rekonstruotas knygyno pastatas šiandien laikomas vienu reikšmingiausių Kauno centro objektų. Knygyne išlikę baldai, medinės lubų konstrukcijos ir Liucijos Banaitienės 1982 m. sukurtas gobelenas.
S. Malinauskienė patikino, kad pasikeitus knygyno vadovams, ši vieta išliko beveik nepakitusi: liko dirbti tie patys darbuotojai, taip pat nekeisti baldai, interjeras, iškaba, net durys tos pačios. „Sunaikinti autentiką galima per valandą, tačiau atkurti ją – labai sunku, todėl jos nelietėme”, – teigė pašnekovė.
Tiesa, nuolatiniai lankytojai jau spėjo pastebėti, kad kiek pakito knygų asortimentas, tai, esą, daroma dėl skaitytojų gerovės: „Stengiamės turėti kuo didesnį asortimentą, tačiau nepamirštame ir senojo knygyno lankytojo”, – tikino S. Malinauskienė.
Renginyje apsilankęs Kauno miesto vicemeras Simonas Kairys tikisi, kad knygynas toliau gyvuos ir praėjus dešimties metų nuomos surarčiai: „Tikiu, kad šis autentiškas knygynas gyvuos po dešimtmečio ir dar ilgiau. Džiaugiuosi, kad naujiems šeimininkams svarbu naudotis šia vieta, kad ji būtų atvira, kupina veiksmo, įtraukianti, kad čia būtų galima bendrauti su rašytojais, nepamiršti Lietuvos ir Kauno kūrėjų”, – kalbėjo S. Kairys.
Pasiteiravus, ką mano apie popierinių knygynų ateitį ir vis didėjantį elektroninių knygų populiarumą, knygyno vadovė S. Malinauskienė atsakė: „Pritariu rašytojui Umberto Eco, kuris įsitikinęs, kad knygos – niekada nepakeis internetinis variantas. Knyga – tai popieriaus kvapas, atpalaiduojantis ritualas, o ir istorija mieliau įsivaizduojama skaitant popierinį variantą”, – sakė S. Malinauskienė.
Pilnatis veikia ir skaitytojus
Ilgametė Centrinio Kauno knygyno darbuotoja Birutė Kačinskienė, dirbanti čia jau 33 metus pasakojo, kad ilgus gyvavimo metus populiarumo ši vieta neprarado, veikiausiai dėl buvusios direktorės Stasės Gadliauskienės pastangų, taip pat dėl specifinės literatūros gausos, smulkesnių leidyklų, studentams skirtos specialios literatūros, mokslinės literatūros turėjimo.
„Kiekvienas čia kažką rasdavo. O ir linksmų kuriozų neišvengdavome, būdavo, lankytojai sumaišo knygų pavadinimus, o tada ir surask, kad nori! Tarkim, yra knyga „Andželikos gundymas”, o jie paprašo „Andželikos gaudymas”, arba knyga „Raudonasis korsaras”, o paklausia – „Raudonasis komisaras”, – su šypsena pasakojo B. Kačinskienė.
Ji sako, kad knygynas turi ilgamečius klientus, būna, tik įžengia ir iškart aišku, kokios srities literatūros jau ieškos. Darbuotojai įsiminė vienas nuolatinis pirkėjas, kuris kelerius metus vis atvykdavo iš Londono, kur turėjo savo knygyną, ir prisikrovęs pilną lagaminą lietuviškų knygų – veždavo lietuvių bendruomenei užsienyje.
B. Kačinskienė mano, kad skaitantieji knygas – lengviau dėsto mintis, taip pat vartoja mažiau šiukšlių kalboje, turi platesnį akiratį ir yra labiau išsilavinę. „Knygos taurina, ir pati daug skaitau, būna, gauname naujienas – norisi iškart viską perskaityti”, – sakė ilgametė darbuotoja.
Pasiteiravus apie klientus, knygyno darbuotoja prasitarė, kad dauguma būna kultūringi, mandagūs, tačiau pasitaiko ir perdėtai įnoringų, ūmių, susinervavusių, emociškai sudirgintų žmonių. „Susierzinusių skaitytojų ypač padaugėja per pilnatį, o, kad matytumėte! Tačiau, stengiamės bendrauti draugiškai, ramiai, nesugerti neigiamų emocijų”, – pasakojo B. Kačinskienė.
Ji pridūrė, kad pastaruosius 4-5 m. populiariausia knyga šiame knygyne: „Dievas visada keliauja incognito”, parašyta Laurent Gounele. „Vos tik papildome – iškart išperka. Deficitinių prekių būna ir šiais laikais”, – šypsodamasi kalbėjo darbuotoja.
Knygos būdavo deficitas
Kita knygyno darbuotoja, jau 34 metus čia dirbanti Asta Pučkytė mena, kad anksčiau trūkdavo knygų, deficitas būdavo viskas: grožinė, meninė, mokslinė literatūra. Pasak jos, skaitomiausi būdavo klasikos autoriai: Erichas Marija Remarkas, Fiodoras Dostojevskis, Juozas Baltušis, Ieva Simonaitytė.
„Dabar skaitytojas žymiai išrankesnis, anksčiau imdavo viską, ką išdėliodavai prekybos salėje, o dabar – renkasi, svarsto, nes yra iš ko. Anksčiau pastovūs pirkėjai pirkdavo ir glėbiais, tarkim, ateina ir vienu ypu nuperka bent dešimt knygų. Dabar tokių retai sutiksi”, – svarstė A. Pučkytė.
Ji atskleidė, kad knygynas jai – gyvenimas, mat pusę savo gyvenimo čia dirba. „Su knygomis smagu, jos nuolat keičiasi, be to, stengiamės eiti koja kojon su pasauliu, kad skaitytojai išvystų pačią naujausią literatūrą”, – sakė knygyno darbuotoja.
Lankosi jau 60 metų
Į šventę užsukusi kaunietė Audronė atviravo, kad šiame knygyne lankosi jau 60 metų. „Tai buvo pagrindinis Kauno knygynas, lankausi čia nuo atidarymo dienos, randu visas knygas. Tik norai nelabai dideli, nes knygos kiek brangokos pensininkams, o štai dovanai paprašyti – gerai. Ir pati dažnai knygas dovanoju vaikams, anūkams”, – sakė Audronė.
Ji skaičiavo per 60 metų iš šio knygyno nupirkusi daugiau kaip šimtą knygų. Atsisveikindama moteris telinkėjo vieno: „Tikiuosi, šis knygynas išliks.”
Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis prisiminė, čia lankytis pradėjęs 1971 m. ir žino visus darbuotojus.
„Smagu, kad čia galiu rasti knygą, korios ieškau. Per tiek laiko jau pakito knygų ekspozicijos, turinys, trūksta stendo su Kauno autoriais. Tačiau, labiausiai norėtųsi, kad knygynas garsėtų kaip geros, kokybiškos, įvairios literatūros vieta, tokia, kokia buvo iki šiol”, – vylėsi pašnekovas.
