Praeitą savaitę, Kaune esančiame Maironio lietuvių literatūros muziejuje, šįmet mininčiame 80 metų, visuomenei pristatytas ką tik baigtas restauruoti autentiškas poeto, kunigo Maironio (Jono Mačiulio, 1862-1932 m.) memorialinis butas.
Aštuonių kambarių butas, esantis antrajame pastato aukšte, yra centrinė muziejaus ašis, apie kurią sukasi visas veiksmas. Butas buvo atkurtas pagal gausias nuotraukas, taip pat išsamius Maironio sesers Marcelės Mačiulytės aprašymus ir, muziejininkų teigimu, šiandien atrodo 97 proc. autentiškas.
Nenorėjo įsigyti
Pastatas statytas XVIII amžiaus viduryje, ant čia buvusių trijų namų rūsių pamatų, menančių XVI amžių. Maironis šiuos namus nusipirko 1909 m., ką tik grįžęs į Lietuvą po 15 metų profesoriavimo Peterburgo dvasinėje akademijoje ir iki gyvenimo galo dirbo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Vienerius metus rūmus tvarkė, gyveno čia iki mirties. Tiesa, kad įsigytų namą, jam teko imti 25 tūkst. rusiškų aukso rublių paskolą iš „Vilniaus banko”. Dar 4 tūkst. aukso rublių iš kraičio pridėjo sesuo Marcelė.
Paskolą jis grąžino per vienuolika metų ir namą netrukus padovanojo Kauno kunigų seminarijai.
Pasak muziejaus darbuotojų, iš pradžių šis namas Maironio neviliojo: čia prieš tai veikė karo lauko teismas, ligoninė, net arklidės, tad pastatas jau buvo prastos būklės. Visgi, galiausiai bičiuliai pateikė neginčijamus argumentus, esą reikia sulietuvinti šį Rotušės aikštės kampą, tad Maironis negalėjo atsisakyti.
Pirmąjį aukštą paskyrė kultūrinei veiklai: čia veikė pirmasis Kaune knygynas ir pirmoji Kaune viešoji lietuviška biblioteka ir skaitykla, buvo žurnalo „Garnys” redakcija, knygų leidykla „Sakalas”, katalikių moterų draugija, kitų kultūros organizacijų atstovai. Keletą kambarių – išnuomavo, beje, čia kambarius nuomavosi Antanas Smetona, Juozas Naujalis.
Jis turėjo planą nuomojamus butus įrengti ir trečiajame aukšte bei taip uždirbti pinigų kunigų seminarijai, mat buvo verslus, tačiau, plano neįgyvendino.
Maironio asmenybė
Kai Maironis dar buvo studentas Kauno kunigų seminarijoje, vasarą jį ir kitus klierikus išleisdavo atostogų. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad Maironį jau aprengdavo sutana, jog grįžus į kaimą – nepaviliotų kokia mergina, nes buvo garbanotas, žvitrių akių, gražus jaunuolis. Tiesa, jaunystėje turėjo simpatijų, viena jų – Jadvyga Stanelytė, jie kartu eidavo pasivaikščioti, vėliau mergina sukūrė šeimą, bet išlaikė bičiulystę su Maironiu.
Kadangi Maironis mėgdavo pasivaikščioti Santakos parke, vis susitikdavo kaimynystėje gyvenantį Juozą Tumą-Vaižgantą.
Pasak muziejininkų, palyginus Maironį su Vaižgantu – matyti kardinalūs skirtumai: Vaižgantas, esą, buvo atlapaširdis, galėdavo paskutinę duonos riekę su vargstančiuoju pasidalinti, o Maironis – ne. „Jis tokius prašinėtojus galėdavo nuvyti nuo durų, nes į jį kreipdavosi itin dažnai, jaunimo organizacijos vis tikėdavosi paramos, kreipdavosi ir pavieniai žmonės. Jis teiraudavosi, kam konkrečiai reikia paramos, dykaduonių neužjausdavo. Studentus, neturinčius pinigų mokytis, net versdavo susimąstyti: „Ar tikrai tau reikia mokytis, jei neišgali?”.
Pasak muziejaus darbuotojų, Maironis buvo svarbus, žinomas, labai gerbiamas žmogus. „Visas to laiko elitas, tiek dvasinio, tiek meninio, akademinio pasaulio, yra peržengęs šių namų slenkstį arba bent norėjo tą padaryti. Jis tapo klasikas dar gyvas būdamas. Maironio gatvės vardas duotas, dar jam gyvam esant”, – atkreipė dėmesį ekskursijų vadovė Eglė Urmanavičiūtė.
Be to, šiuos rūmus 1922 m. jis padovanojo Kauno kunigų seminarijai, toliau juose gyveno ir mokėjo nuomą. „Niekas nedrįs abejoti, kad Maironiui itin rūpėjo Lietuva ir visos šalies ateitis”, – pažymėjo pašnekovė.
Restauravo nuo parketo iki lubų
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė įsitikinusi: „Pats Maironis šiandien apsidžiaugtų apsilankęs dar dažais kvepiančiame, sutvarkytame bute.”
Pašnekovė akcentavo, kad anksčiau kambariai buvo restauruojami pavieniui, o šįsyk visi aštuoni kambariai atnaujinti iš karto, nuo parketo – iki lubų.
„Lankytojai maloniai nustebs, nes atvėrėme naują erdvę, kur anksčiau sėdėjo darbuotojai, erdvės dėka Maironio butą galima apeiti ratu – dabar leidžiama įeiti į Maironio virtuvę. Bute dažėme sienas, naujai atkūrėme dekorą, restauravome baldus. Visų rūmų rekonstrukcija vyksta nuo 2007 metų, štai 2012 m. atidarėme III aukštą – mansardą, dabar užbaigtas butas, darbai eina į pabaigą, tikimasi visus darbus užbaigti kitąmet”, – pasakojo A. Ruseckaitė.
Prieškambaris
Po naujai restauruotą butą vedžiojo ekskursijų vadovė Eglė Urmanavičiūtė, ji, dar prieš įžengiant į butą, liepė klustelti ir lėtai darant buto duris, paaiškėjo kodėl – virš durų įmontuotos kanklės pradėjo groti Maironio kurtą dainą „Lietuva brangi” (muzika Juozo Naujalio). Viduje instrumento įrašyta dedikacija didžiam poetui: „Mylimas dainiau, tie kanklių balsai, kurie tau neskambėjo visai, nūnai, tegul skamba amžinai, nes katruos tu iš miego prikėlei.”
Pasak muziejininkės, anuomet, netikėtai suskambus muzikai, visiems būdavo magija užeiti į šį butą, o vos įžengus į prieškambarį, visi darkart nustebdavo – juos priblokšdavo didžiulis paveikslas „Žalgirio mūšis”, Juozo Ignatavičiaus nutapyta Jano Mateikos paveikslo kopija. Tokių kopijų šalyje vos trys, likusios saugomos Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Trakų istorijos muziejuje.
Menama, kad Maironis mėgdavo pasakoti karžygių istorijas, galėjo visus išvardinti, kartais studentus pasodindavo prie paveikslo ir liepdavo mokytis Lietuvos istoriją. „Jis buvo Lietuvos istorijos gerbėjas, ne veltui pirma išspausdinta jo knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“, – atkreipė dėmesį E. Urmanavičiūtė.
Ant tuomet madingo pasagos formos stalelio, parsivežto iš Peterburgo, Maironis vazoje laikydavo vizitines korteles, kuriose tebūdavo: vardas, pavardė ir pareigos. Kortelių suskaičiuojama 600, jų tarpe ir prezidentas Antanas Smetona.
Darbo kabinetas
Iš prieškambario, žvilgtelėjus į veidrodį, keliaujama į darbo kabinetą. Čia namo savininkas pasikviesdavo svečius rimtesniam reikalui aptarti, dalykiniams klausimams. Sienos – „art deco” stiliaus, tuo metu tai buvo pats naujausias dalykas Kaune.
Pastebima, kad Maironio salonai buvo gražūs ne tik prabangiais baldais, bet ir meno kūriniais – bute daugybė paveikslų.
Darbo kabinete pakabintas pats pirmasis Maironio portretas, dar 1904 m. tapytas Peterburge, vilki jis čia visas imperatoriškos dvasinės akademijos regalijas, mantiją, nešioja prelato žiedą. Netoliese kabo ir paskutinis jo portretas, tapytas 1931 m., beje, Maironis jo labai nemėgo, kai ateidavo draugai, mėgdavo klausinėti: „Ar tikrai aš jau toks senas?!”. Jam čia buvo 69-eri.
Muziejininkė Maironį vadina Vytauto Didžiojo aistruoliu: „Maironis parašęs istorinę draminę trilogiją, skirtą Lietuvos istorijai: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius” ir „Didysis Vytautas – karalius“, tad jį pagrįstai galima vadinti Vytauto Didžiojo gerbėju. Sakoma, kad ne kas kitas, o būtent Maironis pavadino Vytautą Didžiuoju. Jis sakydavo: „Kol bus gyvas Vytauto vardas, tol bus gyva ir Lietuva”, – pasakojo ekskursijų vadovė.
Į šį kabinetą Maironis kviesdavo ne vieną studentą egzaminuoti, jie čia gerokai priraudonuodavę, mat profesorius buvo laikomas „kirviu” – buvo labai griežtas. Taip pat kabinete prisėsdavo akademikai, dvasininkai, menininkai.
Prie lango stovi aukštas stalas – pultas iš Peterburgo, visus stebindavęs: „Sugalvok tu man stačiomis dirbti: rašyti, kurti!”.
Kiek netikėtas reginys kampe – kortų stalelis. Pasak ekskursijų vadovės, tarpukariu gyvavo salonų kultūra, pasisėdėjimai, o tokie staleliai buvę tiesiog mados reikalas. „Maironis mėgdavo pažaisti kortomis, tačiau – vienas, padėliodavo pasjansą arba sulošdavo vintą. Senatvėje šio pomėgio išvis atsisakė”, – pažymėjo E. Urmanavičiūtė.
Raudonoji svetainė
Toliau keliaujama į Mažąją, dėl baldų spalvos dar vadinamą Raudonąją, svetainę. Ekskursijų vadovė pažymėjo, kad anuomet tai buvo vienas gražiausių Kauno salonų, beje, Kaune nedaug išlikusių tokių barokinio stiliaus pavyzdžių su ornamentika, puošniais sienų paauksavimais, gėlių motyvais.
„Kunigas nevengė puošnumo, nes buvo pasiturintis žmogus”, – teigė specialistė.
Akys sienoje užkliūna už dalies nenudažytos sienos, tai, esą, vieta, kur sovietmečiu buvo užtinkuotas vytis, restauratoriai dalį sienos paliko autentiška.
Kiek keistai atrodo veidrodis raudonmedžio rėmuose, pakabintas kiek aukščiau, nei galėtum patogiai pasižiūrėti. Maironio viešnios, dėl to kartais pabumbėdavusios, juk negalėdavo pasitaisyti šukuosenų! Maironis tuomet galantiškai joms atsakydavęs: „O jūs ir be veidrodžių labai gražios!”
Marcelės kambariukas
Maironis turėjo tris seseris: Prancišką, Marcelę ir Kotryną. Viena jų – Marcelė, gyveno rūmuose kartu su broliu iki jo mirties, buvo namų ekonomė, rūpinosi namų švara, tvarka, svečiais. Kalbama, kad dar vaikystėje ji su Maironiu, tarsi, susitarė, kad jis bus kunigas, o ji – rūpinsis broliu. Taip ir atsitiko.
Eksponuojama jos kraičio skrynia, mat taip ir neištekėjo. Po Maironio mirties ji labai rūpinosi didžio poeto daiktų išsaugojimu, muziejaus įkūrimu.
Jos kamaraitėje, viršuje, matyti senosios sienos likučiai, pagal tai restauratoriai atkūrinėjo kambario spalvas.
Didžioji svetainė
Didžiausia ir prakilniausia buto erdvė – Didžioji svetainė, kurta žymaus dailininko Tado Daugirdo. Čia būdavo susirenkama pačių didžiausių švenčių proga: per Kalėdos, Velykas, kitus reikšmingiausius įvykius. Didžiausia puota – Maironio gimtadienis ar vardinės, tuomet, pasak muziejininkų, ateidavo ir kaimynas, ir prezidentas, o to meto garsiausi muzikantai – skambindavo fortepijonu, Maironio mėgiamo kompozitoriaus Frederiko Šopeno kūrybą. Beje, pusantro šimto metų instrumentu grojama ir šiandien.
Svetainėje gan neįprastos spalvingos lubos, kurias, Maironio prašymu jas išpaišė T. Daugirdas, tiesa, tepaprašė, kad jas kažkaip dekoruotų, ir T. Daugirdas su juo nepasitaręs, nupiešė – kosmosą.
Maironiui toks reginys atrodė pernelyg modernus, rytietiškas ir pageidavo bent sienas dekoruoti tautiškais motyvais.
Kambaryje virš durų matyti žemaičių herbas, mat poetas buvo žemaitis, vytis, kiek toliau kabo herbai: žuvis, lyra ir gediminaičių stulpai.
Pasak muziejaus darbuotojų, svečių Maironis turėdavo daug: „Visi čia norėdavo patekti, nes poetas garsėjo vaišingumu, pats, beje, nebuvo išrankus maistui: mėgo paprastas virtas bulves su parūgusiu pienu, nes buvo kilęs iš kaimo Žemaitijoje. Šių namų gėrimas buvo Marcelės gaminamas krupnikas, bet juo vaišindavosi saikingai”, – dėstė E. Urmanavičiūtė.
Svetainėje kabo išskirtinis Maironio portretas. Kuo? Jis čia vilki ne kunigo sutaną, kaip įprastai, o pasauliečio kostiumą! Šis portretas yra naujausias muziejaus eksponatas, 2012 m. atgabentas iš Amerikos. Šalia kabo tėvų žemdirbių portretai, mat šeimą jis labai gerbęs.
Čia, kaip ir kiekviename buto kambaryje – krosnis pasišildyti.
Valgomasis
Bene uždariausia buto vieta – valgymo kambarys, į kurį užeidavo tik namiškiai. Dažniausiai čia pusryčiaudavo, o pietauti Maironis rinkdavosi seminariją.
Raštuose išlikę pasakojimai, kad kartais Marcelė atskirai patiekdavo Maironiui maistą, nes jis negalėdavo pakęsti, jei kokia dukterėčia negražiai iš sviestinės iškabindavo gabalą, buvo jis – pedantiškas žmogus.
Miegamasis
Už valgomojo patenkama į miegamąjį, kambarį, kurį muziejininkams atkurti buvo sunkiausia, nes be Maironio čia niekas neužeidavo, tad ir apibūdinimų mažai išlikę.
Kartkartėmis nebent tarnaitė praeidavo užpilti vandens, juk vandentiekis Kaune atsirado tik 1928 m., iki tol buvo gabenamasi rankomis.
Daug kam atrodo labai trumpa Maironio lova, bet ji siekia 1,80 m ilgio, ilgą laiką sakyta, kad jis yra 1,68 m ūgio, o paskui suabejota, nes Vaižgantas buvo 1,66 m, o Maironis nuotraukose atrodo visa galva už jį aukštesnis, tad spėjama, kad Maironio ūgis galėjo būti apie 1,70 m.
Šalia lovos stovi klauptas melstis, o virš lovos atbrailos – įmantrus paveikslas: iš vienos pusės žiūrint matyti Jėzus, o iš kitos – Marija, autorius nežinomas.
Biblioteka
Maironis daug skaitė, mokėjo 8 kalbas: lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų, graikų, hebrajų. Bibliotekoje išlikusios 795 knygos, pati seniausia saugoma knyga – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės III Statutas, išleistas 1588 m. Čia galima rasti žodynų, grožinės literatūros ir daug istorinės tematikos knygų.
Bibliotekoje Maironis daug laiko skirdavo oficialiems raštams, laiškams rašyti, jis buvo labai pageidaujamas, kviečiamas į įvairiausius renginius, pvz.: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės galerijos atidarymą, jis buvo kviečiamas sakyti sveikinimo kalbų, šventinti pamatų. Taip pat buvo laukiamas Seimo posėdžiuose, bet jis buvo apolitiškas ir manė, kad politika visiškai nereikalinga, tai buvo vienintelė tema, kuria jis vengdavo kalbėti, manė, kad tai skaldo žmones.
Buvo suskaičiuota, kad, jei jis dalyvautų visuose renginiuose, kur pakviestas, per dieną reikėtų bent tris aplankyti, bet jis neturėjo tiek laiko, tad būdamas labai sąžiningas, rašydavo atsakymus, tarkim: „Labai malonu, kad mane pakvietėte, su didžiule pagarba ir apmaudu turiu jūsų atsiprašyti, nes šiuo metu esu nepaprastoje padėtyje – turiu karštumo 38,6 ir dėl to negalėsiu dalyvauti.”
Sieninės buto spintos kartais tarnaudavo kaip šaldytuvai, tad bibliotekoje būdavo galima rasti net lašinių.
Rūsiuose kalino 1863-1864 m. sukilimo dalyvius
Maironio rūmai turi gotikinius rūsius, nes namas pastatytas ant trijų, per Kauną nusiaubusio gaisro metu, apdegusių gotikinių XVI a. namų pamatų. Vėliau, XVIII a. vid. Kauno miesto teismo seniūnas Simonas Sirutis nusipirko tuos tris sklypus ir pasistatė rūmus.
Išlikusiuose autentiškuose rūsiuose 1863-1864 m. sukilimo metu veikė kalėjimas, čia žmonės buvo teisiami, vežami myriop.
Sode Maironis mėgdavo leisti laiką, sėdėti pavėsinėje ir skaityti. Pasakojama, kad kartą taip užsiklausė lakštingalų, kad pareigingasis profesorius net pavėlavo nubėgti į seminariją, studentams paskaitą vesti.
