Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Rugsėjo 14-ąją 1924-ais metais „Lietuvos žinios“ publikavo tekstą apie Kauno miesto centrą.
„Kaunas iki šiol netur savo parašytos istorijos. Kaunas – senas lietuvių miestas. Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, jame gyvena žymi visokių kitataučių priemaištis, kuri miri iš visokios prekybos ir amatininkystės. Lietuvos kareivių ir kovotojų kadrus teikė daugiausiai dvarininkai su savo žmonėmis iš kaimų, kuriems gręsė priešininkai. Miestai nėra lošę didesnės rolės tautos gyvenime. Be to jie ir patys buvo mažyčiai: paprastoji pylis ir aplink visa eilė namų namelių, kame kugždėjo visokie prekybininkai, amatininkai ir kita neįtakinga miestų „buržuazija“.
Užviešpatavus mūsų krašte rusams, jie pasiliko miestų šeimininkais, o Kaune, kursai buvo pripažintas tvirtove, ypatingai jautėsi šioji galingoji Rusijos stiprybė. Dar nuo tų laikų iki šiol pasiliko tarp gyventojų toksai nusimanymas, kad visus svarbiausius miesto reikalus privalo atlikti pati vyriausybė savo lėšomis. Juk rusų vyriausybė supylė prieplaukos pakrantę vadinamą Cembruvka, ši vyriausybė tiesė ir užlaikė ėjusius per miestą ir visus aplink miestą plentus, statė mokyklas, cerkves ir t.t. Ir vis tat valstybės lėšomis. Miestas neturėjo jokių teisių be administracijos nuožiūros. Buvo vergu ir niekuomet nesvajojo būti sau miestu, kaip svajoja žmogus patapti žmogumi. Galima sakyti, jog tik nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų ir Kaunas pradeda svajoti būti sau miestu.
Dar šiandien senesnieji gyventojai primena, kame baigėsi visas miestas. Tolimiausis jo punktas buvęs kame dabar Apygardos Teismas, o toliau tesėsi laukai, giria, o kame dabas Vytauto, Gedimino gatvės – ten buvęs puikiausias pušynas. Todei tuomet miesto centru buvus dabarties Vilniaus gatvė, kame nors apie Daukšo gatvę. Šiandien gi tasai miesto centras mažiausiai yra išsikėlęs į Laisvės Alejos ir Ukmergės plento subėgimo vietą, nuo kur prasideda iš vienos pusės Žaliasis Kalnas ir Naujamiestis iš kitos pusės. Paskutiniojo karo okupacijos metu vokiečiai nemanė išsinešdinti iš Kauno ir yra planavę Kaunui atstatyti Nepriklausomybės aikštę su esamu soboru, kaipo miesto centrą, iš kurio miestas sieksiąs į visas puses nemažiau penkių kilometrų. Rasit ir šiandien tinkamiausiu būtų pripažinti tą Nepriklausomybės aikštę miesto centru, jeigu tik tasai buvęs rusų soboras būtų arba visai nugriautas arba perdirbtas į kokius nors naujo stiliaus namus, kame galėtų būti Lietuvos sūnų, žuvusių už jos laisvę ir gerovę, tinkamu Panteonu.
Dabar gi kuomet tasai tipingas rusų soboras paverstas katalikų bažnyčia, nepatenkina mūsų jausmų. Rusai yra pastatę tą soborą katalikų mieste, kad prirodyti, jog jų čion viršus, jų tikroji galybė. Nuo visų Kauno apylinkių šviečia tie tipingi bokštai ir bokšteliai, nuo kurių net ir šiandien nepasislėpsi. Dabar ten tuose rūmuose katalikų bažnyčia. Kad nors ji būtų savo rūbuose – tai bent taip akies nerėžtų, o kuomet prisimeni, jog tasai soboras yra padarytas mūsų kariams maldos namais, tai ima net veidas kaisti. Negi mūsų kariai neužsipelnę yra melstis bažnyčiose, kurios ir savo išvaizda ir visa architektūra geriausiai atpatinka jų dvasiai. Vienas iš dviejų, arba taip reikia kapitaliniai pertaisyti šie rūmai, kad būdami toj Nepriklausomybės aikštėje, jie galėtų būti sunaudoti aukščiau nurodytam tikslui, arba jeigu tat nepasiekiama, tai visai juos nugriauti ir ant tos aikštės pastatyti naujas Lietuvos nepriklausomybės paminklas.
Ilgiau gi kęsti šių rūmų riogsojimą šioj aikštėj, tų rūmų, kurie buvo pastatyti pasityčioti iš mūsų, visai negalima. Kad dar jie stovėtų kur užkampy, bet dabar kas Kaunan neatvyks, turi pirmiausiai prisiminti apie buvusius šiame mieste valdovus ir kad lietuviai dar neatspėjo šių pėdsakų ištrinti. Net patsai šių dienų gyvenimas kaip tyčia nurodo, kad šion turėtų būti tasai centras. Prie šios aikštės įsitaisė ir Vidaus Reikalų Ministerija, ir vietos brigados būstinė su komendantu ir net apskrities policijos valdyba su apskrities viršininku; net ir Lietuvos Raudonasis Kryžius prisiglaudė prie tos aikštės. Argi tat maža įrodymų, kad taip ir turėtų pasilikti. Iš šio centro keletas žinksnių į Vytauto kalną ir į Miesto ąžuolyną, kaipo centralę vietą, iš kurios kauniečių semiamas tyras oras.“
