Sekmadienį Kauno miesto sodas trumpam pavirto pasakų karalyste: po parką išsisklaidė skirtingų pasakų herojai, prie kurių iškart nutįso mažųjų eilės.
[galerija kiek=”20″]
Teatralizuotu pasirodymu atidarytas 59-asis Kauno valstybinio lėlių teatro sezonas. Šventę „Į pasakų šalį su fotoaparatu!” pradėjo Brolius Grimus vaidinantys teatro aktoriai, jie pakvietė mažuosius užsukti į atskirus pasakų paviljonus, populiariausiais tapo: Zuikių Puikių mokykla, Aladinas ir stebuklingasis džinas, Undinėlė, Snieguolė ir septyni nykštukai, Princas ir princesė, Ragana, Ledo karalienė, Mažasis Mukas ir kiti.
Populiarus Lietuvoje ir pasaulyje
Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius pastebėjo, kad per 58-erius gyvavimo metus, teatras pasikeitė neatpažįstamai, pagerėjo kūrybos sąlygos, atsirado nauja technika, darbuojasi profesionalūs aktoriai.
Šiandien teatre dar galima išvysti kelis aktorius, vaidinusius pirmajame spektaklyje 1958-aisiais.
S. Klibavičius pažymėjo, kad lėlių teatro žanras Lietuvoje nėra užmirštas: valstybinis lėlių teatras veikia Vilniuje, nevalstybinių lėlių teatrų yra Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje.
„Pasaulyje lėlių teatras labai populiarus, dažna šalis turi šimtametes tradicijas, o Kinija ar Indonezija – net tūkstantmetes, ten lėlės atkeliavo iš amžių glūdumos”, – pasakojo S. Klibavičius.
Šiuo metu stiprūs lėlių teatrai veikia Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Pasak pašnekovo, užsienio festivaliuose dalyvaujanti Lietuva taip pat rodo aukštą meistriškumo lygį: „Provincija nesijaučiame”, – tikino S. Klibavičius.
Jis paneigė nusistovėjusią nuomonę, kad lėlių teatro spektakliai skirti tik vaikams. „Suaugusieji vaidinimą pamato giliau, atranda įdomių dalykų, atsakymų. Beje, programoje turime spektaklių ir suaugusiesiems”, – sakė teatro vadovas.
Lėles spektakliams gamina profesionaliame ceche dirbantys penki žmonės, jie daro viską: nuo lėlės batelių iki akių, taip pat dekoracijas. Gamyba trunka apie tris mėnesius, o ruoštis spektakliui pradedama prieš metus.
Šiuo metu teatras muziejaus fonduose turi apie tūkstantį lėlių, ypač didžiuojamasi legendinio Vitalijaus Mazūro meniškomis lėlėmis, jas daugelis prisimena iš pasakos: „Eglė žalčių karalienė”.
Blogieji herojai – vaikų nebaugina
Lėlių teatre 32 metus dirbanti aktorė Laima Strazdauskienė, renginyje vaidinusi Juodąją damą iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa”, tikino, kad lankytojai nesibaimina blogųjų veikėjų, o šventės metu prie jos būriavosi eilutė norinčiųjų įsiamžinti kartu.
„Spektaklyje įžvalgų gali rasti ir suaugusieji, štai šioje pasakoje moteris trims šimtams metų užburia princą, jis pavirsta pabaisa. Likus vienai dienai iki nukris paskutinis magiškos rožės žiedlapis – jis mirs, jeigu nespės pamilti moters. Tai tiesiog mylinti moteris, o ji gali daug dėl meilės padaryti, kaip ir gyvenime”, – pasakojo L. Strazdauskienė.
Kitos pasakos aktorius Paulius pripažino – vaikai piktukų nebijo. „Štai ukrainiečių liaudies motyvais kurtoje pasakoje pagrindinis veikėjas yra požeminio pasaulio gyventojas slibinas, tačiau vaikai šiandien drąsiai norėjo jį paliesti ir nesibaimino kišti pirštų net į grėsmingai atrodančius jo nasrus”, – sakė Paulius.
Teatre savanore dirbanti Justė Juškaitė atskleidė, kad po spektaklių pasitaiko ir kiek išsigandusių vaikų, jie būna tvirčiau įsikibę į tėvų rankas. Norint išvengti nesklandumų, ji patarė atkreipti dėmesį į spektakliui žiūrėti leidžiamas amžiaus grupes.
Apsilankė daraktorių mokykloje
Renginyje vaikai galėjo pabendrauti ne tik su pasakų herojais, bet ir pabuvoti prosenolių XIX a. lankytose daraktorių mokyklose, kur daugiausiai mokindavosi valstiečių vaikai. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus atstovė Daiva Žiurauskienė susirinkusiesiems leido išbandyti rašymą ant to meto grifelinių lentelių, mat popierius būdavęs per brangus, o rašyti leista su žąsies plunksnomis, pamirkytomis rašale.
Prieš kelis šimtus metų, Lietuvoje kaimo vaikai subėgdavo į vieną trobą ir porą savaičių slapta mokindavosi, tada keisdavo lokaciją, kad žandarai nesusektų. Samdytas žmogus mokindavo skaityti, rašyti, o jei dar ir skaičiuoti mokėdavo – mokiniams išvis pasisekdavo. Dažnai daraktoriaudavo kunigai, tad gabius mokinius jie pamokydavo lotynų, vokiečių kalbų; vaikų mokyti imdavosi ir paprastos močiutės, iš maldaknygių, mat tik jas parašytas teturėdavusios.
„Tai laikais vaikai labai norėdavo mokytis, nes jei mokėsi skaityti ir rašyti reikšdavo, kad tau galbūt šviesis geresnė ateitis, nei visą gyvenimą paskui karvės uodegą lakstyti ir ūkyje vargti”, – pasakojo D. Žiurauskienė.
Ji priminė, kad vaikai mokydavosi iš nedidelių elementorių knygų, o mokslo reikmenis susidėdavo į „karabukas” – medinius portfelius, kuriuos sukaldavo tėvai, visiems įprasti drabužiai tuomet būdavo siuvami iš drobės.
