Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Rugpjūčio 24-ąją 1931-ais metais „Lietuvos aidas“ papasakojo nuotykius Laisvės alėjoje.
„Džiaugiuos vakare pradėjęs žengti visiškai padoria Laisvės alėja nuo Apygardos teismo rūmų. Rodos, Laisvės alėja sutvarkius ir pačios kojos lengviau per ją neša. Drąsiai sau drožiu dešiniu šaligatvio šonu slaunojo „soboro“ link. Mesfaltas blizga.
– Ko lipi ant kojos, ar aklas esi – nė justi nepasijutau kaip suskambėjo mano ausyse plieninis tenoras. Dešinėj „Aušros“ gimnazijos rūmai.
– Dovanoki, pone, rodos, antraip buvo – teisinuos traukdamas savo batą iš po nuskriaustojo storo guminio pado.
– Bene eksperto reikės dar nustatyti kuris kuriam mes ant kojos užlipome – užpakaly suskambėjo jsu subaritonėjęs tenoras.
Atsargesnis atskubėjau ta pačia Laisvės alėjos puse greta miesto sodo. Čia pilna žmonių: ponų ir panelių.
– Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau – lyg litaniją kartodamas pradėjau atsargiai žengti ties miesto teatro vartais. Ir šiaip taip smaukiuos petį priekin atstatęs pro tirštumą ties vasaros teatro kasa. O čia lyg varžytinės.
– Kur taip leki kaip be galvos – pasigirdo ramus bosas dešinėj mano pusėj.
Negalėdamas prasiskverbt pro tirštą minią ties vasaros teatro kasa, kiek užkliuvau už solidno pono pilvo.
– Dovanokit, pone, skubu <…> – lakoniškai paaiškinau ir skubinu toliau.
– Tai jau Tamsta paklydai, anksčiau reikėjo pasukti dešinėn, o ne galvos netekti – juvenališkai atrėžė mani solidnasis ponas.
– Ne tais, ne tais – tyliai pasiteisinau pasistūmęs pro solidųjį poną.
O elektros apšviestas meksfaltas blizga…
Dar virstu uolesniu tvarkos šalininku. Sulėtinu tempą ir vingiuoju tarp Laisvės alėjos vakaro pasantų dideliu lankstumu Lyg čiuožykloje gigantus darau. Sekasi visiškai neblogai.
Laimingai atsigabenau iki „Metropolitano“ kino. Čia vėl mane kiek katastrofos baimė paėmė: čia irgi buvo tirštai žmonių. Vieni žiūrėjo kino reklamas, kiti – šiaip sau tirštumoj sukosi. Bet gigantai mane čia išgelbėjo…
Dumiu linksmas toliau.
– Ai-i-i-i-i… – išlėkė iš mano burnos refleksiškas sudejavimas. Kažkas smarkokai stuktelėjo man į snukį iš apačios. Geležinis storos lazdos galas žybtelėjo žemyn.
– Atsiprašau, pone, ar akių neturi, kad nesisaugoji – išgirdau jauno ponaičio bariamą atsiprašymą.
Nieko nebesuspėjau ponaičiui atsakyti. Jis lazdą rankose gyvai sukdamas dingo Laisvės alėjos publikoj.
Pasižiūrėjau atgal. Lazdos auksinis galas, kuriuo aš skaniai per snukį gavau neblogiau blizgėjo
Žengiu toliau.
– Ko Tamsta šiopsai eidamas Laisvės alėja – skambtelėjo gražus gyvas sopranas prie pat mano lūpų po to, kai akyse kiek aptemo. Išsiėmiau iš kišenės nosinę ir nusišluoščiau: netikėtas pasibučiavimas.
– Chi, chi, chi – nuaidėjo mano Laisvės alėjos netikėto bučkio partnerės gyvas sopranas.
Lyg katinas laižydamasis ir dar atsargiau darydamas gigantus traukiau tolyn. Jau čia pat ir „soboras“.
– Laimingai pasiekiau rytų polių – ramesnis galvoju žengdamas pačiame alėjos gale.
– Na ko gi čia Tamsta dabar veliesi, lyg žvirblių baidyklė – suspiegė man į ausis iš autobuso laisvai pasileidęs ponas, taip kad aš vos neišgriuvau iš kojų.
– Juk ir ekspresai ir orlaiviai susikulia, kur čia žmonės, tiek jų daug, nesusikuls – patsai savaime be mano žinios iš mano burnos išlėkė lyg žvirblis pasiaiškinimas.
– Aš tuoj Tamstai parodysiu, dar iš manęs čia juoksies – buvo atkėlęs jau lietsargį mano paskutinio laisvės alėjos šio karto nuotykio bendras, bet laimei laiku spėjau pasitraukti ir išvengti liūdno finalo.
O Laisvės alėjos meksfaltas blizgėjo lyg europiško miesto gatvė.“
