Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Rugpjūčio 22-ąją 1938-ais metais „Lietuvos aidas“ paskelbė tekstą apie Kauno žalumynus.
„Kam yra tekę matyti kitų kraštų miestus, tas žino, kiek palyginamai maža Kaune tėra žalumynų. Čia aš nekalbu apie gamtos duotus žalumynus, kurie puošniai supa Kauną iš visų pusių. Turiu galvoje pasodintus medžius ir gėles. Kaitrią dieną miesto centre taip sunku pasislėpti nuo spindulių: ir miesto sodas, ir Vytauto muziejaus sodelis ir skveras prie Įgulos bažnyčios būva visados pilni žmonių. Naujosiose miesto dalyse: Šančiuose, Žaliakalny, Vilijampolėj nėra nei skverų, nei pavėsio, nei suoliukų. Žaliakalny, apie Ukmergės pl., kur tikrai graži miesto dalis planuojama, nėra numatyta nei skverų, nei klombų. Liūdna, kad ir esamieji medžiai ne kažin kaip prižiūrimi.
Džiūsta senosios Laisvės al. Liepos, bet ir mažųjų ne geresnis likimas. Štai, prieš patį miesto sodą keletas jaunų liepelių visai nugeltusiais lapais; Ožeškienės gatvėj tokie dideli kaštanai džiūsta. Prez. Smetonos alėjoje džiūsta šiemet pasodinti ir niekieno nelaistomi kaštanai, Basanavičiaus al. Kaštanėlius graužia kirminai, skursta naujai užvestas Vilijampolės sodelis. Ką gali žinoti nespecialistas, ko tiems medeliams trūksta: gal kokia liga apipuolė, gal paprasčiausios drėgmės stokoja, – vien padejuoti gali, kad ir tų nedaugelio medžių nėra kas gerai prižiūri. O prie Įgulos bažnyčios susmaigstyti kuolai, norima gatvę praplatinti, ko gera, neteksime ir tų kelių pavėsingų klevų.
Miesto gėlynai taip pat primityvūs. Viešosios vietos visiškai nėra linkusios puoštis gėlėmis. Valgyklose retai kur pamatysi gėles, net toks Pienocentras neranda reikalo pasipuošti, o darželis, ypač Panemunėj, dar gi pilnas piktžolių priaugęs. Koks niūrus ir nykus vaizdas geležinkelių stoties perone, arba autobusų stoty, – lyg dykumoj, joks augalėlis nedžiugina akies. Reti namai savo balkonus apsodina gėlėmis. Žiedai parduotuvėse tokie brangūs, kad plačiosioms masėms visiškai neprieinami.
Galėtų čia bent ką nauja įnešti Miesto sodininkystės įmonė, kur gėlynas lūžta nuo žiedų, bet mieste ne ką tegausi. Laikinoji sostinė blogai stestuoja tą kraštą, kur vargingiausio kaimiečio palangėj klesti bijūnų ir rūtų pulkai. Jeigu kaimuose skelbiami darželių konkursai, kodėl miestas, norėdamas pasipuošti, negalėtų pasekti šitą pavyzdį? Žinau apskrities miestą, kur paminklo aikštė buvo atiduota tvarkyti skautams. Šie per keletą metų iš apleisto dirvono padarė, galima sakyti, rojaus kampelį, lūžtantį žiedų įvairumu. Ir Kaune tokius darbus būtų galima pavesti savanoriams, reikia tik pradžios.“
