Nuo vidurdienio Rumšiškių liaudies buities muziejuje vyko Žolinės šventė pagal senąsias lietuvių tradicijas. Čia su šeimomis ir draugais rinkosi daugybė turiningai pailsėti nusiteikusių žmonių.
Susirinkusieji mėgavosi puikiu oru ir rengė šeimyninius piknikus ant žydinčios pievos bei skubėjo gaminti tradicines puokštes iš laukinių gėlių. Kiti smalsavo vaikščiodami po 195 hektarų etnografijos muziejaus po atviru dangumi teritoriją, žvalgėsi tiksliai atkurtuose statiniuose. Kaip patikino muziejininkė Snaigė Lauciūtė, mediniai eksponatai atgabenti iš skirtingų šalies regionų ir yra autentiški.
„O koks sunkus tai buvo darbas! Pirmiausia pastatus nufotografuodavo, kiekvieną detalę pažymėdavo plane, tada išardydavo, atveždavo į muziejų ir pagal brėžinius viską tiksliai surinkdavo”, – aiškino S. Lauciūtė, vedžiojusi po tarpukario pastatų miestelį.
Žolinės puokštes rinkdavo nuo seno
Vyriausioji muziejininkė Gražina Žumbakienė pasakojo, kad Žolinės puokštės rinktos nuo seno ir kaip padėka už gerą derlių – neštos šventinti bažnyčion. „Sakoma, per Žolinę visi augalai lenkia galvą ir nori būti nupjauti ir nuvežti į bažnyčią. Puokštes seniau dar dėdavo į pirmąją sėtuvę, kad derlius geras būtų”, – dėstė G. Žumbakienė.
Svarbiausia puokštėje būdavo javai: miežiai, kviečiai, linas, avižos, rugiai. „Iš rugio šeimininkės gamindavo juodąją duoną, iš kviečio – kepdavo gardžius baltuosius pyragus, iš miežio – kruopas ir alų, o avižas paberdavo arkliams”, – aiškino muziejininkė.
Ji patarė atkreipti dėmesį į puokščių parodą, kurioje išsiskyrė Dzūkijos eksponatai: čia į laukinių gėlių puokštes sudėtos ir ant pagaliuko sumautos daržovės bei vaisiai: agurkas, morka, kopūstas, burokėlis, obuolys. Seniau net prietaras būdavęs: jei turi mirusių vaikų – iki Žolinės negalima valgyti obuolių, kad nelaimės neprisišauktum, tad obuoliukais simboliškai puokštes tik papuošdavo ir padėdavo grožėtis.
Žemaitijoje puokštės neapsieidavo be ąžuolo šakų, iš jų vaikams dažnai virdavo arbatos, linkint, kad mažieji augtų stiprūs, kaip ąžuolai.
Laimės paukštės prišaukdavo sėkmę
Netoliese buvo galima išvysti šiaudinių Laimės paukščių – gerovės ir sėkmės namams nešėjų. Jų gamintoja – šieno skulptūrų tautodailininkė Danutė Saukaitienė iš Marijampolės priminė, kad senovės lietuviai šias paukštes kabindavo namų palubėse, taip pat pavėsinėse, mansardose ir jos – veikdavo. Vieną tokią pagaminti užtrunka vos 20 minučių ir tereikia paprasto šieno bei siūlo.
„Nuolat pati namuose kabindavau Laimės paukštes ir pasiteisino – užauginau šešis laimingus vaikus, kurie išsimokslino, keturi jau sukūrė šeimas, gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Iš tikrųjų, tą magiją pats ir sukuri, kiti jaučia, ką spinduliuoji, tad patariu būti geresniems, nuoširdesniems ir kantresniems”, – kalbėjo D. Saukaitienė.
Atlaidų saldainiai – ne tik vaikams
Senovinių amatų puoselėtoja ir atlaidų saldainių gamintoja Jūratė Maksimovienė iš Kauno, pasakojo besidžiaugianti, kad saugoja šimtametes tradicijas: jos parduodami saldainiai – gaminami pagal prosenolės receptą, iš natūralios karamelės.
„Patį pirmą saldainį nulipdžiau būdama vos ketverių, iškart įtraukė šis amatas, tad puoselėju prosenolės paveldą iki šiol”, – sakė pašnekovė.
Ji pasakojo, kad standartiški lietuvių atlaidiniai saldainiai dažniausiai perkami vaikams ar vežami lauktuvių. Jie būna 25-50 cm ilgio, o didžiausi ir mėgiamiausi vaikų – net metro ilgio, spalvotai įpakuoti saldainiai, pastaruosius gamindavo tik didiesiems atlaidams: Žolinės, Velykų, šv. Roko ar šv. Baltramiejaus.
J. Maksimovienė atskleidė, kad nors saldainiai buvo mėgiami vaikų, ilguosius saldainius dažnai dovanodavo ir netekėjusioms merginoms, jos turėdavo išsirinkti saldainį iš krūvos ir suskaičiuoti kiek blizgių apvijų aplink jį užsukta – jei porinis skaičius, mergina gali tikėtis, kad tais metais ištekės, jei ne – teks dar metus vienišauti.
Duonos ir žaidimų
Dažno šventės lankytojo akį patraukė spalvinga Žolinės derliaus ekspozicija: svogūnų pynėmis, česnakais, pomidorais, moliūgais, agurkais, pupelėmis, javais, šermukšniais, saulėgrąžomis, avietėmis, vyšniomis, žemuogėmis, lazdyno riešutais ir kitomis gėrybėmis buvo nukloti ištisi stalai.
Pasak muziejininkės Marytės Kelmelienės, lietuviai sunkiai dirbdavo, bet nesidrovėdavo ir pasigirti, pasidžiaugti, kokį derlių tais metais užaugino, tad neretai kviesdavosi į svečius ir gausiai vaišindavo.
O susirinkus, pasak etnologo Povilo Kairiūkščio, būdavo pramogaujama: minamos mįslės, ant ąsočių pakabos lauke iš tolėliau būdavo mėtomos pasagos, lenktyniaujama, kas daugiau užmes.
Šalia minėtų ąsočių pakabų žaidimo, mažieji lankytojai galėjo išbandyti labirintą iš šieno kitkų bei kojūkus, kuriuos lietuviai seniau naudodavo pereiti negilų vandens telkinį, nenorint sušlapti avalynės, drabužių.
Muziejininkė Alvyda Jociuvienė priminė, kad patys mažiausieji, XX a. pr. Aukštaitijos regiono dūminėje ūkininko pirkioje (be kamino), gulėdavo iš skelto medžio – balanos pagamintame lopšyje, jį laikydavo virvės iš kanapių, pakabintos ant šatros. Vaikas būdavo natūraliai siūbuojamas, o vakarais visad sulaukdavo lopšinių. Anuomet kūdikius reikėdavo pasergėti, nes iš įsisiūbavusio atviro lopšio, vaikai galėdavo lengvai išpulti.
Lankytojai pasipuošė liaudies kostiumais
Šventėje sutikta Dovilės ir Sauliaus Lipinskų šeimyna Žolinės proga pasipuošė tautiniais Dzūkijos regiono drabužiais ir tikino, dėl to besijaučiantys dar puikiau. „Vilkėti tautinius drabužius – nuostabus jausmas, širdyje dar didesnė šventė, kita nuotaika, jaučiamės pasipuošę. Mums tautiniai drabužiai įprasti – patys priklausome folkloro ansambliui. Šiuos apdarus dėvime dažnai: per įvairias lietuvių šventes, bet ne iš pareigos, o kaip savasties, unikalumo, lietuviškumo ženklą”, – kalbėjo pašnekovai.
Būryje sutikta Lilija iš Marijampolės, pasakojo atvykusi švęsti ne tik Žolinės, bet ir 36-ių metų santuokos sukakties: „Kasmet sukaktį su vyru minime vis kitur, šįmet pasirinkome Rumšiškes, leisime čia sau paišdykauti”, – sakė Lilija.
