Šeštadienį Mauručių gyvenvietėje, ties Kauno ir Prienų rajonų riba, paminėtos buvusio LR Vidaus reikalų ministro, brigados generolo, Vyties Kryžiaus kavalieriaus – Kazimiero Skučo mirties metinės. Lygiai prieš 75 metus jis buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
Renginio metu, K. Skučui atminti atidengtas paminklinis akmuo. Garbės salves už brigados generolą, laisvę ir Lietuvos valstybę iššovė Garbės sargyboje stovėję – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės kariai. Pagarbą atidavė ir jaunieji Lietuvos skautai.
Lemtingi valstybės vadovybės sprendimai
Kaip susirinkusiesiems priminė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė dr. Aušra Jurevičiūtė, brigados generolo laipsnis K. Skučui buvo suteiktas 1939 m., jam būnant 45 metų. Tuomet jis paleistas į atsargą ir paskirtas LR Vidaus reikalų ministru, tačiau šias pareigas ėjo neilgai.
„1940 m. birželio 13 d., reikalaujant sovietų sąjungai, K. Skučas atleistas iš pareigų. Prezidentas Antanas Smetona sutiko priimti SSR ultimatumą ir nesipriešino sovietų armijai karine jėga, nors, kaip vyriausiasis pajėgų vadas, galėjo tai padaryti. Pirma pateikto ultimatumo sąlyga buvo – perduoti teismui LR Vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir LR Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Vėliau abu sušaudyti Butyrkų kalėjime. Jie buvo paaukoti, tik neaišku dėl ko. Atidavę savo gyvenimą valstybei – buvo jos išduoti. Tai beprasmė auka, kuri nieko nepakeitė, tik paliko jų šeimoms ir mums – nuoskaudą”, – sakė A. Jurevičiūtė.
Neišdavė priesaikos
Generolo K. Skučo dukterėčia žurnalistė Virginija Skučaitė renginyje pabrėžė, kad apie dėdę jai teko girdėti tik iš artimųjų pasakojimų.
„Jis visada laikėsi duoto garbės žodžio, buvo ištikimas tėvynei ir turėjo neblėstantį patriotizmo jausmą. Deja, šiai asmenybei nebuvo lemta ilgai gyvuoti: 1940 m. birželio 15 d. paskelbus ultimatumą, Lietuvos vyriausybės pareikalauta jį suimti. K. Skučas iškviestas į naktinį posėdį. Jame dar pasakė: „Leiskite man bent šeimą palydėti iki sienos, o aš tikrai grįšiu.” Mūsų vyriausybė nepatikėjo ir jį suėmė. Jis turėjo galimybę pabėgti į Vokietiją, bet ja nepasinaudojo – laikėsi karininko garbės žodžio – nepalikti Lietuvos. Suėmimas neišsaugojo nei Lietuvos, nei tų, kurie pasirašė tą įsakymą. Jie buvo sušaudyti net anksčiau”, – apie lemtingas dėdės gyvenimo dienas pasakojo dukterėčia V. Skučaitė.
Ji pažymėjo, kad ir pačiai teko patirti išbandymų: buvo septyneriems metams ištremta į Sibirą, ten išvežti ir trys K. Skučo broliai, tarp jų – ir pačios tėtis.
Pilietiškumo pavyzdys
Lietuvos krašto apsaugos ministro Juozo Oleko teigimu, K. Skučą galima laikyti vienu iškiliausių tautos vyrų. „Iš šio žmogaus gyvenimo kelio, jo pasiryžimo, tvirtos laikysenos – galima pasimokyti, tai karys, karininkas, generolas, ministras, asmenybė, kuri parodė pavyzdį, kad jokios jėgos, grasinimai, ultimatumai – žmogui nebaisūs, jei tik myli tėvynę ir esi pasiruošęs atiduoti už ją gyvybę”, – sakė J. Olekas ir pridūrė, kad K. Skučas nesitraukė, nebėgo iš šalies, nors ir jausdamas, kas jo laukia.
Jis priminė, kad K. Skučas – vienas iš šimto ministrų, dirbusių prieškario Lietuvoje, iš kurių 18 buvo sušaudyta. Jiems atminti šiuo metu kuriamas bendras paminklas.
Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas pridūrė, kad prie Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės prisidėjusios istorinės asmenybės neturi būti užmirštos, tad įvairūs paminklai ar kitos atminties įprasminimo išraiškos – turi būti skatinamos ir paliekamos ateities kartoms. „Istoriją reikia pažinti, ją įprasminant vizualia išraiška. Šiandien – gražiausia pilietiškumo pamoka mums visiems”, – teigė V. Makūnas.
