Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną tarpukariu spaudoje paskelbtos naujienos, kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Liepos 16-ąją 1932 metais „Lietuvos aide” rašyta apie tai, kaip restoranai išnaudojo savo klientus.
„Restoranų savininkai dažnai mėgsta pasiskųsti, kad jų biznis menkas, esą, ir juos palietusi krizė. Su tuo jokiu būdu sutikti negalima. Panašus tvirtinimas yra per daug vienašališkas, nes, jei kam ir nesiseka, tai žymioj daly čia pačių kaltė. Restoranai patys atbaido nuo savęs publiką.
Sakysim, dabartinės kaitros dienomis pilietis patenka į restoraną pietų. Jis bendrai sutiktų nepietauti, pakeisdamas pietus „Birute“ ar kitu kuo gaivinančiu. Tačiau su skilvio įpročiais sunku kovoti ir nenoromis tenka iš tvankių įstaigos patalpų bėgti dar į tvankesnį restoraną.
Bet restoranų lankytojai tokio kliento psichologiją savaip supranta. Užuot pietus patiekus kuo skubiausiai ir pilietį atleidus atsigaivinti į Nemuno srovę, restorane prasideda pragaro kančios. Kelneriai pas mus šalčiausio kraujo žmonės. Jie į klientą žiūri ne kaip į savo išlaikytoją, bet į priešininką, su kurio „akiplėšiškumu“ reikia kovoti.
– Kaip jis drįsta barškinti į lėkštę, – mano sau mūsų kelneris, kuomet pilietis, kelis kartus jam padaręs malonias akis bando atsargiai šaukti jį peilio barkštelėjimu. Kelneris susimyli tik-tuomet, kai jo klientas, netekęs vilties, pasiduoda likimui. Pilietis bando kelneriui mandagiai paaiškinti, kad jis jau išsėdėjo 15 minučių ir toliau fiziškai nebegalįs.
– Tamsta gi matai, kad ne vienas! – atsikerta toks restorano ponas ir rodo į salę.
Netenka kalbėti, kuomet dalykas paliečia patį meniu. Jei jūs paprašysit patiekalą iš mėsos ir agurko, tai gausite arba vieną, arba kitą, o kuomet teiksitės atkreipti „kontragento“ dėmesį į jo užsisvajojimą, tai toli gražu nežinosit, ar jis jums pasirinktą papildys. Jis nė žodžio netaręs nueis tenkinti kito kliento, o kai jūs nežinojime po truputį bandydami suvalgysite mėsą, tuomet atsiras ir agurkas arba atvirkščiai.
Deja, tai ne feljetonas. Toki dalykai dedasi net populiariausiam Kauno restorane, kur lankosi taip pat svetimšaliai, nenori apsiprasti su tokia tvarka. Nėra ko kalbėti apie populiarų plaukiojantį Kauno restoraną. Ten, tur būt, greit bus įvestas mokestis už įėjimą. Tos įstaigos savininkas, išnaudodamas kauniečių nuovargį ir malonumą pavakarieniauti „ant Nemuno“, nesidrovi nei su kainomis, nei produktų kokybe. Visi kas nori „pigiai“ užkąsti ir kitą rytą šauktis greitosios pagelbos, ten gali lengvai to pasiekti.
Quousque tandem, ponai restoratoriai?
Aukų rinkėjų „epidemija“ plečiasi kartu su karščiu. „Rinkėjai“ piliečio nepraleidžia gatve, neduoda jam ramybės namie, bet dar įkyresni įstaigose. Valdininkai greit turės interesantus tik iš aukų rinkėjų ir dažnai tokių, kurie, negavę „paaiškinimų“ valiutoje, išeis išsikeikę ir dar prigrasinę, kad „tamsta už šiurkštumą atsakysi“. Tokių jau buvo paskutinėmis dienomis eilėj ministerijų. Kad valdininkai nebijotų rinkėjų „baubo“, o kurjėriams netektų šios rūšies lankytojus atsiprašinėti ir net kai kada tiesiog išprašinėti, vertėtų įstaigoms pasigaminti ryškias iškabėles „aukų rinkėjai – ne interesantai, nepriimami.“
