Žurnalistas Marijonas Mikutavičius penktadienio popietę pradėjo diskusija apie toleranciją. „Tolerancija: tavo kaukė ar veidas?“ – taip mįslingai vadinosi viešas pokalbis, kurio pradžia ir pamatas tapo jo pranešimas Prienuose vykstančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime.
„Visada įsivaizdavau, kad esu siaubingas „tolerantas“, bet šiąnakt supratau, kad nesu“, – baigdamas savo pranešimą prisipažino Marijonas.
Jis taip išreiškė mintį, jog nėra aktyviai tolerantiškas. Savo pranešime dainininkas ir TV laidų vedėjas vystė idėją, jog nepakanka tiesiog būti tolerantišku, tiesiog garsiai rėkti, kad esi tolerantiškas. Anot jo, reikia veikti ir kažką daryti, kad ta tolerancija vešėtų, o ne tik būtų teorinis reiškinys.
„Turime ne tik toleruoti, bet ir visais būdais stengtis kovoti, – tiek save, tiek diskusijos dalyvius, tiek susirinkusiuosius skatino Marijonas. – Esu toks šmikis, kuris viso labo tik toleruoja, esu nepakankamai tolerantiškas. Praktiškai susitapatinu su visuma ir nesuteikiu stimulo progresyvioms idėjoms.“
Paskutiniu pranešimo akcentu tapo jo klausimai, į kuriuos vėliau atsakinėjo kartu su juo prieš auditoriją sėdėję jo kolegos: „Kur yra ta riba? Kiek mes turime būti tolerantiški?“
Prie šios diskusijos prisijungė Justė Arlauskaitė-Jazzu, Dominykas Vaitiekūnas, Gytis Ivanauskas ir kiti.
Justė, prabilusi apie toleranciją, savo pasakojimą rėmė istorija, nutikusia prieš pusantrų metų. Tąkart M.A.M.A. apdovanojimų scenoje, užlipus atsiimti apdovanojimo, minia pradėjo ūžti. Tiesa, ūžė ne Justei, o šalia jos stovėjusiam ir jai apdovanojimą įteikusiam Vladimirui Simonko.
Tuomet visuomenėje kilo labai daug diskusijų ir dėl tūkstantinės minios, ir dėl Justės veiksmų. Vis dėlto Justė mano, kad šis jos veiksmas turėjo ir teigiamą prasmę: „Tam tikra forma visuomenė išsipūliavo ir išsakė, kas jiems nepatinka“.
Kitą rytą po apdovanojimų ceremonijos, kai visai Lietuvai tiesioginio eterio metu buvo ištransliuotas Justės poelgis, ją užpuolė pikti komentatoriai, kai kurie pradėjo rašyti asmeninius laiškus ir negailėjo net grasinimų. „Gavau laiškus, kad nužudys mane, kad esu „pyderastų“ motina. Man sakė: „Būk protinga ir neatsakinėk į komentarus feisbuke“, – pasakojo Jazzu. Bet aš pradėjau su tais „marozais“ susirašinėti ir diskutuoti.“ Anot atlikėjos, ji jautė pareigą ginti savo nuomonę.
Po šio įvykio J. Arlauskaitė net savaitę negalėjo išeiti iš namų, nes gavo itin daug grasinimų. Negana to, vienas žmogus jai net ėmė siuntinėti koliažais išklijuotus laiškus.
Savo patirtimi dalijosi ir Dominykas Vaitiekūnas, neseniai lietuviškoje tolerancijoje padaręs didžiulį lūžį. Jis viešai prisipažino esantis homoseksualus ir dėl šio atvirumo sulaukė milžiniško palaikymo.
„Tolerancija nėra šiaip sau nuostata, kurią įsikali mokykloje, o didžiulis darbas. Šitas darbas neturi taško A ir taško B, – pasakojo Dominykas. – Nėra veino normalumo muzikoje, nėra vieno normalumo dailėje. Ir ačiū Dievui, kad jo nėra.“
Drąsia diskusija apie toleranciją garsūs žmonės siekė skatinti jaunimą būti ne tik pasyviai, bet ir aktyviai tolerantiškais.
Daugiau skaitykite čia.
