Antradienį Kauno geležinkelio stoties perone paminėtos 75-osios masinių trėmimų metinės. Gedulo ir vilties dienos proga čia pagerbti visi ištremtieji ir nukentėjusieji nuo okupacinės santvarkos.
[galerija kiek=”20″]
Susirinkusiuosius lauke pasitiko gedulingos Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ dainos. Joms skambant, Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai su kamerinio choro „Cantate Domino“ nariais inscenizuotai padėjo gėles prie traukinio bėgių, simbolizuojant amžinai žydintį Lietuvos tremtinių atminimą.
Vėliau muzikinė dalis persikėlė į geležinkelio laukimo salę, ten Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“ su kameriniu orkestru „Varpelis“, solistais Kristina Zmailaite, Rita Novikaite, Edmundu Seiliumi ir Egidijumi Dauskurdžiu tęsė atminimo koncertą.
Skaudi istorijos dalis
Lietuvoje masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki 1953 m. Jų metu prievarta iš savo namų iškeldinti ir išvežti į atšiauriausius Rusijos regionus – daugiau kaip 130 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Okupantai siekė sunaikinti patriotizmą, gimtąją kalbą, tradicijas, religiją, o kurie priešinosi – buvo baudžiami: jų laukė represijos, įkalinimas, trėmimai arba mirtis.
Skaičiavo dienas
„Mus išvežė, nes buvome Lietuvos kariuomenės generolo Povilo Plechavičiaus giminaičiai, tik dėl pavardės”, – pasakojimą apie savo šeimos tragediją pradėjo renginyje sutikta tremtinė Vita Plechavičiūtė-Jauniškienė.
Generolo P. Plechavičiaus dukterėčia (jos tėtis su generolu buvo broliai) prisipažino jau nebepamenanti skaudžių trėmimo dienų, nes tada buvo vos trejų metų, tačiau daug ką žino iš mamos prisiminimų.
„1941 m. birželio 14 d. visa šeima buvo namuose: mama, tėtis, aš ir 1,5 m. sesė. Staiga 5 val. ryto pranešė, kad mus atvažiuoja suimti. Tėtis pabėgo slėptis į mišką, nes būtų iškart sušaudę, o mamą su dviem vaikais išvežė. Prisimenu dar spėjo paimti pagalves, su sese ant jų mus paguldė, stipriai raudojome… Pirmiausiai vežė į Mažeikių geležinkelio stotį, paskui į Vilnių, o tada – Sibiran, į Jakutiją, prie Laptevų jūros. Sesuo sunkiai susirgo, mirė pakeliui, ją palaidojo nežinomoje vietoje, o aš su mama į tėvynę grįžome po 20 metų 1 mėnesio ir 17 dienų, skaičiavome kiekvieną dieną”,- emocingai pasakojo moteris.
Kaip sužinojo vėliau, tėvas pasitraukė į Vakarus. Su juo ištremta šeima nuolat susirašinėjo, gaudavo siuntinių. Moteris mena, kad tėvai labai mylėjo vienas kitą, rašydavo gražius laiškus, o tėvas stengėsi, kad šeimą grąžintų į Lietuvą, tačiau pastangos buvo bevaisės. Šeima taip ir nebesusitiko, o 1963 m. tėvas mirė Čikagoje.
Kankinančios gyvenimo sąlygos
Tremtinę su artimaisiais tolimojoje šiaurėje atgabeno į vietą, kurioje nebuvo namų, tad iš pradžių atvykėliai glaudėsi po žvejybiniais, apverstais laivais. Vėliau ėmė statyti jurtas, jose telkdavosi daugybė šeimų, vietos kiekvienam buvo ribotai: suaugusiajam skirta 0,5 metro, o vaikui – 0,3 m.
Tokiomis sąlygomis, pasak pašnekovės, buvo priversti gyventi visi atvežtieji, kurių dauguma – inteligentijos elitas: teisėjai, mokytojai, gydytojai, advokatai, karininkai, ministrų šeimos nariai.
„Taip gyvenome kelerius metus, kol prasidėjo namų statyba”, – kalbėjo V. Jauniškienė. Moteris pasakojo, kad su šeima ten gerbė ir išlaikė visas lietuviškas tradicijas, švęsdavo šv. Kalėdas ir šv. Velykas, įrengdavo altorius maldoms.
Tikėjo ir sugrįžo
Kadangi pašnekovė vidurinę mokyklą baigė su pagyrimu, turėjo galimybę stoti į universitetą, baigė du medicinos kursus ir gavo kelialapį į Pietų Krymą. „Mama ryžosi rizikuoti ir vykti į Lietuvą, prašyti, kad leistų sugrįžti, nes iki tol sulaukdavo tik neigiamų atsakymų”, – prisiminė V. Jauniškienė.
Moteris pasakojo, visad troškusi grįžti į tėvynę, tai buvo didžiausia jos gyvenimo svajonė ir tikslas. „Tėvynė buvo brangiausia, kentėjome, vildamiesi čia sugrįžti, tikėjome besąlygiškai ir galiausiai po 20 m. parvykome”, – didžiuodamasi sakė V. Jauniškienė. Kaune artimųjų jau nebuvo likę, įsikurti padėjo pažįstamieji. Grįžusi ji tęsė medicinos studijas, kurias buvo pradėjusi svetimame krašte.
Moteris kasmet dalyvauja tremtinių susitikimuose Lietuvoje ir ragina jaunimą nepamiršti istorijos ir protėvių aukos: „Niekada nepamirškite, kas esate”, – pokalbį baigė V. Jauniškienė.
