Portalas „Kas vykta Kaune“ yra skelbęs kuriozų pilną Kauno „Žalgirio“ jachtklubo įkūrimo istoriją. Tačiau, kaip entuziastai pirko jachtas, yra ne ką mažiau intriguojantis pasakojimas. Lietuvos valdžia skyrė pinigų, tačiau tik per sėkmės plauką pavyko įsigyti jachtas.
Viktoras Bagdanovas – entuziastas, kuris su draugais nutarė, kad Kaunui reikalingas jachtklubas. Ilgai teko minti kelius tam, kad Kaunas turėtų unikalų objektą kauniečiams. Visą Kauno „Žalgirio“ jachtklubo įkūrimo istoriją galite rasti čia.
V. Bagdanovas 1953-1965-ais metais buvo „Žalgirio” sporto draugijos buriavimo sekcijos pirmininkas, o nuo 1960 m. kovo ir paties jachtklubo valdybos pirmininkas ir pimasis jachtklubo direktorius. Jis pasakojo, jog kai jachtklubas buvo pastatytas, norėjosi turėti ir savų jachtų. Iki tol plaukiojo tik su Trakuose jau nurašyta jachta bei „Žalgirio” sporto klubo nupirkta viena jachta. Dar 16 jachtų buriuotojai buvo patys gavę iš karinio laivyno. Dalį laivų burių ir vėjo mėgėjai statėsi savomis rankomis, tačiau norinčių buriuoti buvo gerokai daugiau ir turimų jachtų nepakako.
Nusipirkti laivo asmeniškai tikrai niekas negalėjo, nes, visų pirma, tai buvo labai brangu. Kita priežastis – tuo laikotarpiu buvo viskas normuojama ir paskiras pirkimams iš anksto duodavo tik Maskva, tą darydavo metų pradžioje ir ne visiems.
Pinigai jachtoms – per pažįstamos valdžios rankas
V. Bagdanovas prisimena, jog jachtklubo planai buvo patvirtinti Juozo Maniušio dėka. Jis iš pradžių jis dirbo Kauno valdžioje, bet partija jį paskyrė Centro komiteto sekretoriumi, tad vandens sporto mėgėjai nutarė į jį dar kartą kreiptis pagalbos.
„Važiavau pas jį į Vilnių, padėkojau už jachtklubą, papasakojau, kaip vyksta statybos. Kalbėjau, kad kauniečiai labai domisi buriavimu, tačiau plaukioti neturime ant ko. Prašiau skirti dar pinigų, tačiau gavau atsakymą, kad partija pinigų nedalina, tad reikia kreiptis į vyriausybę, o J. Maniušis duos pritarimą, nes pats yra kaunietis. Kai jį paskyrė Ministrų tarybos pirmininku, o juk tai buvo aukščiausia valdžia, jis ištesėjo pažadą ir skyrė pusę milijono rublių iš biudžeto”, – kalbėjo V. Bagdanovas.
Tokią džiugią žinią „Žalgirio” sporto draugijos vadovas J. Litvinas sužinojo 1959 metų gruodžio 24 dieną. Iki Naujųjų metų likusios vos kelios dienos, tad reikėjo veikti greitai. Viktoras Bagdanovas buvo skubiai išsiųstas į komandiruotę pirkti jachtų.
Ašaros ir suklastoti dokumentai
Tuomet buvo tik dvi jachtų statyklos – Leningrade ir Estijoje, tad susikrovęs daiktus, V. Bagdanovas nusipirko traukinio bilietą ir iškeliavo į pirmąją statyklą. Atvažiuoja, tiesiu taikiniu pas direktorių nueina ir sako: „Turiu pusę milijono, reikia jachtų“. Tačiau direktorius niekuo negalėjo padėti, mat limitas jau buvo paskirstytas.
Tuomet V. Bagdanovas traukiniu nukeliavo į Estiją. Ten situacija ta pati – pinigai yra, bet priimti jų negali. Teko grįžti į Leningradą. Per pažįstamus buriuotojus, kurie dirbo laivų statykloje, vėl pateko pas direktorių. O laikas eina, jau gruodžio 28-ta diena. Nespės sutarti, viskas dings.
„Tuomet tikrai nežinojau, ką daryti. Buvo beviltiška situacija. Verkdamas papasakojau, kad turim jachtklubą, o jachtų ne, pinigų turim, noriu, kad jie nedingtų, kadangi estai negali padėti, tad jis yra vienintelis žmogus, kuris dar kažkaip gali mums padėti. Kadangi Leningrado laivų statyklos direktorius kitais metais turėjo išeiti į pensiją, tad suminkštėjo ir nusprendė surizikuoti. Iškvietė gamybos viršininką ir pradėjo tartis, ką gali padaryti. Abu nusprendė išduoti sąskaitą tam, kad galėčiau sumokėti dar šiais metais. Sąskaitoje buvo nurodytos kelios jachtos, stiebai, burių komplektai, irklavimo valtys ir kitas inventorius“, – pasakojo V. Bagdanovas.
Kadangi sąskaita buvo fiktyvi ir joje įtrauktos akademinio irklavimo valtys, nors iš tiesų pirko jachtas, buriuotojai pasmerkė tokį V. Bagdanovo pirkinį, tačiau kai pamatė kad pradėjo iš statyklos siųsti jachtas, suprato visus susitarimo užkulisius.
Ilga kelionė namo
Grįžkime prie sąskaitos. Ji būtinai turėjo būti per banką apmokėta iki Naujųjų metų, tad teko skubiai keliauti atgal į Vilnių. Buvo gruodžio 29 diena. Viktoras Bagdanovas pasakoja, kad su sąskaita nuvažiavo į oro uostą, bet buvo rūkas ir neskrido lėktuvai. Tuomet į traukinių stotį, bet ir ten nieko nepešė, nes nebuvo bilietų. Vyras nuėjo pas stoties viršininką, ilgai pasakojo istoriją, kodėl sąskaita turi būti apmokėta taip skubiai, kaip jis keliavo ir pan., tad viršininkas ištraukė vieną rezervuotą bilietą, bet jis buvo tik iki Rygos.
Rygoje vėl tas pats – bilietų nėra. Teko taksistams siūlyti nemažą pinigų sumą, net 300 rublių, kas prilygo trijų mėnesių atlyginimui, tam, kad tik spėtų grįžti į Lietuvą ir per banką apmokėti sąskaitą, tačiau jie pabijojo tokį kelią blogu oru važiuoti. Atėjo jau ir gruodžio 30 diena, o V. Bagdanovas vis dar Rygoje. Tą dieną liko vienintelė viltis – įsiprašyti pas traukinio viršininką. Papaskojus savo kuriozinę kelionę, latvis priėmė į savo kupė ir tikėjosi, kad iki Vilniaus nebus kontrolės.
Vilnių V. Bagdanovas pasiekė gruodžio 31 dieną. Atrodytų, jau viskas padaryta, tačiau iškilo dar viena bėda – paskutinę metų dieną bankai nedarė sąskaitų apmokėjimų. Tuomet teko važiuoti pas Finansų ministrą Romualdą Sikorskį ir jam papasakoti apie savo „kryžiaus kelius”. Šis išklausęs ant sąskaitos uždėjo antspaudą, parašą bei prierašą „Valstybinės svarbos sprendimą prašau vykdyti skubos tvarka”.
Buriavimo entuziastas V. Bagdanovas padėkojo ir išskubėjo atgal į centrinį banką. Ten sąskaita buvo priimta. Taip Kaunas gavo 31 vieną jachtą, o tuometiniai Naujieji metai Viktorui Bagdanovui ir visai Kauno buriuotojų komandai buvo patys geriausi. Po nemigos naktų ir skubėjimo dienų, šampano taurė galėjo nuimti visą įtampą.
Taip dabar 81-erius metus skaičiuojančio Viktoro Bagdanovo atkaklumo dėka, kauniečiai turi jachtklubą, o pirmiesiems buriavimo entuziastams teko garbė paplaukioti ir per paskutinės minutės sėkmę už valstybės lėšas įsigytomis jachtomis.
