Vienam žymiausių Lietuvos režisierių Gyčiui Padegimui Kaunas – mieliausias kampelis pasaulyje, kurio, jo paties žodžiais tariant, nekeistų į nieką kitą. Pokalbis su režisieriumi – apie ryškiausius vaikystės prisiminimus, Kauno išskirtinumą ir kauniečių mokėjimą gyventi gražiai.
Ką Jums reiškia Kaunas?
Man Kaunas pirmiausia reiškia nuostabius prisiminimus. Ir todėl jo niekada nekeisčiau į kitą miestą. Tik čia yra išlikusi senoji „Spurginė“. Kažkada moteris, kuri nuo seno ten dirba, man yra pasakiusi: „Aš atsimenu, kaip jūs ateidavote čia su savo mamyte, kai Jums buvo penkeri metukai. Jūsų mamytės buvo ilgiausia kasa Kaune.“ O mamytės gyvųjų tarpe nėra daugiau nei trisdešimt metų. Kur dar galima tai rasti? Už jokį milijoną, jokiam mieste nenusipirksi tokio šilto prisiminimo.
Kuo Kaunas išsiskiria iš kitų miestų?
Visos Lietuvos pradžia yra būtent čia, Kaune. Čia prasidėjo ir aukštojo mokslo, ir teatro istorija, besitęsianti iki šių dienų. Mano tėtis visada sakydavo, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, o Kaunas – lietuvių. Tik čia nuo seno yra išlikusios tokios gilios lietuviškosios kultūros tradicijos. Šiuo metu turime tiesiog nuostabius paveldo, trisdešimtųjų metų konstruktyvizmo pastatus, turime unikalius muziejus, nepaprastai gražią gamtinę aplinką: Kauno marias ir miškus visai greta miesto centro.
Taip pat Kaune, kur tik beeitum, visada sutiksi daug jaunimo. O tame tarpe – nemažai ir kitataučių. Jie čia atvyko studijuoti ir prisideda puoselėjant Kauno kaip akademinio miesto tradiciją. Nemažai bendrauti tenka su studentais, atvykusiais iš Skandinavijos šalių. Jiems Kaunas patinka labiau nei Vilnius. Kodėl? Nes kosmopolitinių miestų jie matė daug, juose nieko nėra ypatingo. O tokio miesto kaip Kaunas – tokio žalio, netikėto, su gatvėmis, kylančiomis į kalną, kai kur su išlikusiu unikaliu mediniu grindiniu Žaliakalnio mikrorajone – jie nėra matę.
Kauniečiai yra žmonės, apie kuriuos sukurta be galo daug stereotipų. O ką jūs manote apie kauniečius?
Man Kaunas ir kauniečiai visada asocijuojasi su apsukrumu, nes Sovietų Sąjungos sudėtyje Kaunas buvo vadinamas labiausiai buržuaziniu miestu. Tik čia žmonės nepritekliaus laikais mokėjo ir viską gauti, ir viską turėti, ir gyventi gražiai. O gyventi gražiai niekam neuždrausta. Nei tada, nei dabar, nei ateityje nebus.
Kaip įsivaizduojate Kauną po dešimties, po dvidešimties metų?
Kauną įsivaizduoju kaip žalią miestą. Humboltas kadaise rašė, kad tai yra vienas nuostabiausių miestų, įsikūręs dviejų upių santakoje. Taigi tą santaką derėtų ir išlaikyti, nesistengti paversti Kauno Manhatanu. Manau, kad šiuolaikiški dangoraižiai turėtų atsitraukti už matomos miesto centro panoramos, kaip daugelyje didžiųjų Europos miestų. Taip pat, kalbant apie miesto žaliąsias zonas, manau, kad miestą turi puošti gėlynai. Pažvelkime kad ir į prieškario nuotraukas – visur pamatysime nuostabius gėlynus ten, kur dabar matome vien pilkas, neįdomias trinkeles.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Palinkėčiau Kaunui sveiko proto, tikėjimo savimi, sugyvenimo, suvokimo, kad mes visi esame pasaulio piliečiai: ir kairė, ir dešinė, ir Jūsų Kaunas, ir mūsų Kaunas, ir Jų Kauna. Tai yra vienas vienintelis Kaunas ir mes visi turime jį mylėti bei puoselėti.
