Anapilin iškeliavusį R. Adomaitį bendražygiai vadina vienu paskutiniųjų teatro mohikanų – Kas vyksta Kaune

Anapilin iškeliavusį R. Adomaitį bendražygiai vadina vienu paskutiniųjų teatro mohikanų

BNS 2022/06/20 15:35
Regimantas Adomaitis / DELFI nuotr.

Anapilin išėjusį aktorių Regimantą Adomaitį kolegos vadina vienu iš paskutiniųjų savo laikmečio teatro mohikanų.

„Man atrodo, kad Regimantas Adomaitis yra visos teatro eros ženklas, jam išėjus tų mohikanų kelis ir beturime. Tiesiog su visa epocha atsisveikinam teatre“, – BNS sakė režisierius Gytis Padegimas.

R. Adomaitis vaidino viename iš režisieriaus spektaklių „Vieno tėvo vaikai“.

„Man nepaprastai įstrigo jo vaidmuo spektaklyje „Altonos Atsiskyrėliai“, pjesė apie Vokietiją po karo. Aišku, Kaligulą puikiai prisimenu. Paskutinis didelis vaidmuo Mažajame teatre, kur vaidino seną žmogų, kuris išvažiuoja į senelių namus“, – prisiminė G. Padegimas.

„Jis fiziką studijavo berods, viskas buvo logiškai apgalvota, bet ir pakankamai emocionalu, toks balsas išlaikytas. Inteligentiškas aktorius, išsilavinęs, plačių pažiūrų kaip žmogus“, – kalbėjo režisierius.

Gaudavo daugybę gerbėjų laiškų

Teatrologė Daiva Šabasevičienė BNS teigė bendravusi su aktoriumi pastarosiomis jo gyvenimo dienomis, kai šis dėl infarkto atsidūrė reanimacijoje.

„Tai teatro istorijos dalis. Su Regimantu Adomaičiu yra siejami iškiliausi dramos teatro spektakliai, įdomiausi Lietuvos ir tam tikri užsienio filmai, visi režisieriai, kurie yra kūrę Lietuvos kiną, be Adomaičio jo neįsivaizduoja“, – BNS sakė teatrologė.

Anot jos, svarbiausia, kad tai buvo ne tik savo srities profesionalas, bet ir aktorius, kurį labai mylėjo žiūrovai.

„Tai žmogus, kuriam vieninteliam yra parašyta tūkstančiai laiškų, mačiau kelis lagaminus“, – pasakojo teatrologė.

Anot D. Šabasevičienės, aktorius sulaukdavo daugybės meilės laiškų. Iš kai kurių matyti, jog jų autorės mylėjo „ne jį, o herojus, tapatino su herojais, o jis kentėjo, nes buvo visai kitoks“.

D. Šabasevičienės teigimu, nors R. Adomaičiui teatras buvo dosnus vaidmenimis, aktoriaus likimo esmė – ne vien brandžių vaidmenų gausa, bet ir aktoriaus sugebėjimas tuos vaidmenis kurti netampant vienos ar kitos ideologijos įkaitu.

Pasak jos, teatro scenoje aktorius sukūrė kelias dešimtis vaidmenų, tarp kurių svarbiausi – Mindaugas (1969) ir Mažvydas (1978) Henriko Vancevičiaus pastatytose istorinėse Justino Marcinkevičiaus dramose, įdomių, netikėtų vaidmenų Adomaitis sukūrė Irenos Bučienės pastatymuose – Arthuro Millerio „Kainoje“ (1970), Karelo Čapeko „Makropulo recepte“ (1973), Friedricho Dürrenmatto pjesėje „Vaidiname Strindbergą“ (1974).

Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu teatre R. Adomaitis vaidino Jono Vaitkaus, Algio Latėno, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektakliuose.

R. Adomaitis vaidino daugiau kaip 70 Lietuvos, Rusijos, Vokietijos kino ir televizijos filmų. Jo vaidmenys – Donatas (Niekas nenorėjo mirti 1965), Orlandas (Kentaurai 1979), Ačas (Atsiprašau 1982; visų režisierius Vytautas Žalakevičius), Kasparas (Jausmai 1968, režisieriai Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius), Edmundas (Karalius Lyras 1971, režisierius Grigorijus Kozincevas), Girdvainis (Velnio nuotaka 1974), Boilanas (Turtuolis, vargšas 1983, abiejų režisierius Arūnas Žebriūnas) ir daugelis kitų.

Teatro džentelmenas

Su R. Adomaičiu vaidinusi aktorė Vaiva Mainelytė BNS teigė, jog apie šį žmogų liko geriausi ir šilčiausi atsiminimai.

„Geriausia atsiminimai ir išliko. Regimantas tikrai vertas gerų žodžių, gerų emocijų. Tai tas žmogus, kuris su niekuo nekonfliktavo, visada buvo diplomatiškas, išlaikytas, didelis džentelmenas, visada būdavo malonu partneriauti, visada pasiruošęs, išmokęs tekstą“, – sakė V. Mainelytė.

Ji prisiminė, kaip norėdamas apšilti aktorius teatre prieš spektaklį raiškiai skaitydavo laikraštį ar kokį tekstą, taip pat ir garsiai, kad girdėtų net ir sėdintys paskutinėje eilėje.

„Tikrai labai buvo atsidavęs aktorystei, savo profesijai, niekada karūnos nenešiojo išėjęs nuo scenos, visada išlaikytas, bet visada turėjo tokį atstumą, niekada neįsileisdavo į kažkokius apšnekesius“, – prisiminė V. Mainelytė.

„Iš Kauno periodo anapilin jau iškeliavo visi, su kuriais jis dirbo. Tai buvo pirmas jo teatras, o iš nacionalinio teatro liko Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė ir aš… Kai įvyksta toks faktas, sunku atsisveikinti ir suvokti“, – teigė aktorė.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.
Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA