Apdovanotieji penkiais pagrindiniais pojūčiais retai susimąsto apie regėjimo arba klausos negalią turinčių žmonių kultūrinį laisvalaikį, mat šios pramogos tampa žmonių su specialiaisiais poreikiais organizacijų rūpesčiu. Tačiau sienos pamažu griūna ir turintiems negalią atsiveria profesionalūs teatrai.
Spektakliai žmonėms su regėjimo negalia
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinio centro iniciatyva pirmasis spektaklis žiūrovams su regėjimo negalia parodytas dar 2012 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) . Tuomet publika stebėjo A. Čechovo spektaklį „Dėdė Vania“ (rež. Eric Lacascade). Iš viso per keletą metų parodyti šeši spektakliai: penki rodyti LNDT ir vienas Lietuvos rusų dramos teatre. Septintasis rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre šių metų lapkričio 5-ąją. Spektaklį Max Frisch „Biografija: vaidinimas“ ( rež. G. Varnas) regėjimo negalią turintiems žiūrovams pritaikė VU Kauno humanitarinio fakulteto Audiovizualinio vertimo programos studentai, vadovaujami dėstytojos dr. Lauros Niedzviegienės.
Prieš vakare rodomą spektaklį buvo surengta spaudos konferencija-diskusija tema „Scenos meno prieinamumas žmonėms su specialiaisiais poreikiais“. Susirinkusieji turėjo progą pajausti, ką reiškia stebėti spektaklį neregint ir negirdint – buvo rodoma viena spektaklio „Biografija: vaidinimas“ scena su garsiniu vaizdavimu ir vertimu gestų kalba. Taip pat buvo galima įsijausti, kaip aklieji ir silpnaregiai susipažįsta su spektaklio dekoracijomis tiesiog jas liesdami – kai kurie dalyviai leidosi į kelionę po sceną užrištomis akimis.
Kaip spektaklis pateikiamas akliesiems?
Garsinis komentavimas, garsinis vaizdavimas – tai kompensacinė priemonė, užtikrinanti vizualiųjų menų prieinamumą. Garsinis vaizdavimas padeda neregiams geriau suprasti teatro spektaklius, kino filmus, televizijos laidas, dailės parodas ir sportines varžybas. Spektaklio metu yra vizualizuojamos nebyliosios scenos, komentarai įterpiami natūraliose pauzėse tarp dialogų.
Juose yra apibūdinama: aktorių elgesys ir kūno kalba (gestai, mimika t.t.), scenografijos pasikeitimai, kostiumai, spektaklio vaizdinė instaliacija ir kiti vizualiniai aspektai. Garsinis vaizdavimas transliuojamas bevieliu siųstuvu į bevieles ausines, kurias dėvi nematantys žiūrovai.
Spektaklį „Biografija: vaidinimas“ komentuoti pakviestas Audiovizualinio vertimo III kurso studentas Ričardas Kudirka.
„Tokia praktika Lietuvoje dar naujovė, tačiau pasaulinė praktika taikoma jau kone šešis dešimtmečius. Mums malonu, kad savo teorines žinais galime pritaikyti spektaklių su komentavimu rodymui teatre, kuriame yra visos tam reikalingos techninės galimybės,“– sakė dėstytoja L. Niedzviegienė.
Diskusijoje dalyvavusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno miesto filialo pirmininkė Roma Girnienė pasidalino savo įspūdžiais iš anksčiau jos matytų spektaklių, pabrėždama, kaip svarbu susipažinti su vaidinančių aktorių balsais prieš spektaklį, nes tokia pažintis neregiui padeda lengviau suprasti reginį.
Kaip sceninį vaizdą perteikti negirdinčiajam?
Pradėjus spektaklio su garsiniu komentavimu pasiruošimo darbus, teatro vadovui Egidijui Stancikui ir teatro vadybos skyriui kilo mintis pasiūlyti spektaklių pritaikymą ir turintiems klausos negalią. Į pasiūlymą labai entuziastingai sureagavo Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro, Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo, Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos, Kauno gestų kalbos vertimo centro atstovai.
„Versti spektaklį žmonėms su klausos negalia – didelis iššūkis. Gestų kalba, – tai ne tik rankos, bet ir mimikos, kūno kalba. Vertėjas turi būti gerai matomas, apšviestas ir netrukdyti aktoriams. Vertėjų gali būti ne vienas,“ – subtilumais dalinosi Kauno gestų kalbos vertimo centro direktorė Ramunė Leonavičienė.
Specialistė apgailestavo, kad labai trūksta prieinamų kultūrinių renginių, kurie būtų verčiami į gestų kalbą. Jai antrino ir kiti diskusijos dalyviai. Be kita ko, buvo paliestas labai svarbius integracijos ir tolerancijos klausimus – noras stebėti spektaklį kartu su sveikaisiais.
„Man atrodo, kad tokie projektai, kaip spektaklių pritaikymas žmonėms su negalia, padeda ne tik neįgaliesiems, bet ir sveikiesiems, nes bet koks susidūrimas, įsijautimas į kito būseną primena apie vertybes, kurios neretai yra pamirštamos,“– pastebėjo Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas.
Regėjimo neįgalieji, norintys pasižiūrėti NKDT spektaklius su garsiniu komentavimu, šį sezoną turės dar ne vieną galimybę. Apie spektaklio rodymą su vertimu į gestų kalbą netrukus bus paskelbta repertuare.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksta ir kiti socialiniai- edukaciniai projektai:
Iki lapkričio 7 d. didžiosios scenos II aukšto fojė veikia liečiama paroda neregiui draugui „Aš regiu širdimi“, kurioje eksponuojami Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro, Kauno „Atžalyno“ vidurinės mokyklos, vaikų gerovės centro „Pastogė“ bei kitų miestų ugdymo centrų auklėtinių lipdiniai iš molio specialiose dėžėse (VŠĮ ,,Verslas ar menas“). Parodą jau apžiūrėjo per 1000 mažųjų ir suaugusiųjų teatro lankytojų.
Lapkričio 12 d. 17.30 Rūtos salėje vyks Kaune įgyvendinamo socialinio meno projekto „Šokio laboratorija“ judesio spektaklio „Prisilietimas“ premjera, kurioje kartu su profesionaliais šokėjais dalyvauja ir negalią turintys žmonės iš bendruomenės „Šviesos Dirbtuvėlės“ (choreografė Asta Brilingienė).
