Didžiausio Lietuvos mažmeninės prekybos tinklo – „VP grupės“ – skyrybų smaigalyje atsidūręs ir kaltinimus turtingiausiam Lietuvos žmogui Nerijui Numavičiui metęs Mindaugas Marcinkevičius planuoja plėtrą Baltarusijoje. Šįkart jo verslo parteris bus Lietuvoje su „Maxima“ konkuruojantis prekybos tinklo „Norfa“ savininkas Dainius Dundulis.
D. Dundulis interviu DELFI pasakojo apie parduotuves Baltarusijoje, maisto kainas Lietuvoje ir Vokietijos žemų kainų tinklo „Lidl“ atėjimą.
– Kaip pastaruoju metu keičiasi maisto prekių kainos?
– Prekės atpigo jau pernai, bet tai pirkėjai pamatė tik dabar, nes visi bijojo leisti kainas. Buvome prigąsdinti, kad mus baus, jei kainas didinsime. Kai prekės pigo, niekas kainų nemažino apsidrausdami, nes žino – jos svyruoja, tad prireikus taip lengvai prie didesnių kainų negrįši. Mes nežinome, kas po mėnesio bus su tiekėjų siūlomomis, pavyzdžiui, kavos kainomis. Jos per 3 metus gali pasikeisti kartais, pigti, brangti ir vėl pigti.
Dabar kainų stebėjimas su bausmėmis nesiejamas, mes kainų nebijome nei sumažinti, nei didinti, tad ir pasijuto, kad prekės atpigo.
– Kurios maisto prekės dabar labiausiai atpigo?
– Reikia žiūrėti, iš kur ateina žaliava. Jei tai yra pieno produktai, tai nesvarbu, ar jogurtas, ar kefyras, jei pinga žaliava, pinga ir produktas. Visi prekybos tinklai nori prisivilioti pirkėjų ir visi žino, kad laimi tas, kuris pirmas nuleidžia kainą. Pavyzdžiui, skaičiuojame: atpigo grūdai, tai atpigo miltai ir duona. Einame pas tiekėją ir kalbame: tau atpigo žaliava, leisk kainą, jis nenori, o mes spaudžiame. Kai kaina sumažėja ir gauname jau pigesnių prekių kiekius, turime staigiai kainas leisti pas save ir rėkti, kad mes miltus pardavinėjame po 0,6 euro, o ne po 0,75 ir gauname pliūpsnį pirkėjų. Aišku, jie perka ne tik miltus.
Kai kainos kyla, niekas tuo nesigiria, nes kainą pakelti yra sunku. Pavyzdžiui, kiauliena – perki pusę kiaulės, kilogramo kaina, tarkime, 1,5 euro. O ten yra visko: kaulus parduodi po 0,3 euro, o sprandinę už 3,5 euro už kilogramą. Kai kiauliena pabrangsta 10 proc., maržos nebelieka, o kainos negali kelti, nes konkurentai nekelia. Jeigu kainą pakelsi, prarasi pirkėjus, tad kainą keli ne 10 proc., o 2 proc., po to vėl 2 proc. ir skirtumą amortizuoji. Tiesa ir tai, kai kainos krenta, šiek tiek uždirbi rezervui, taip ir ieškoma pusiausvyros.
– Ar yra prekės, kurių kainos pirmiausia patraukia pirkėjų akį ir pagal kurias jie palygina skirtingus prekybininkus?
– Paprastai žmonės stebi savo dažniausiai perkamų prekių kainas, bet istoriškai žinome, kad cukraus kaina yra labai svarbi. Dabar mes cukrui turime 2-3 proc. maržą, o būdavo, kad mes jį pardavinėjome pigiau nei savikaina. Bet marža nėra tik pelnas, iš jos dengiamos ir visos prekybos išlaidos. Pastebime, kad kasmet kyla šviežių produktų – vaisių daržovių, mėsos, žuvies, pieno pardavimai – jų kainas žmonės stebi.
– O ką rodo kylantys šviežių produktų pardavimai, gal žmonės maistui gali išleisti daugiau?
– Vieno pirkimo krepšelis auga pamažu, jei ekonomikoje nėra didelių svyravimų. Manau, tai rodo, kad išeina mada valgyti batonėlius, šokoladukus, ir, tikiu, kad žmonių sveikatai tai tik į naudą.
– Emigrantai dažnai pasakoja, kaip jie gali užsienyje apsipirkti pigiau nei Lietuvoje, kodėl taip yra?
– Mes kelis kartus per metus važiuojame pasižiūrėti, kaip dirba skirtingos parduotuvės, kokios juose kainos. Man atrodo, Europoje nėra tinklo, kuriame nesu buvęs, bet lyginkime tuos pačius dalykus: šaldyti produktai nėra tas pats, kas švieži. Lietuvoje švieži produktai yra vieni pigiausių Europoje. Kai palyginate sprandinę vakuume – viena, šaldytą mėsą – kita, o šviežia mėsa yra ta, kuri per dieną iš mėsinės pasiekia parduotuvę. Už tokią kaip kaip Lietuvoje, jos negausite beveik niekur. Pamatęs kainas Šveicarijoje pakraupau, ten šviežia mėsa yra 4-5 kartus brangesnė. Tas pats yra ir su pienu, kuris galioja 6, o ne 60 dienų.
Aš sutinku, kad supakuotos kavos kainos iš esmės nesiskiria, jos yra apylygės, nes tiekėjai – tie patys.
– Ar Lietuvoje dar yra vietos naujiems prekybos tinklams? Po „Fresh Market“ žlugimo, prekybos specialistai sakė, kad, matyt, nelabai.
– Vietos visą laiką yra, tik neaišku, kaip viskas persiskirstys. Faktas, kai ateis „Lidl“, jis turės savo rinką, bet nežinoma, ar rinka augs, kris, ar stagnuos. Dabar daugiausiai galvojančių, kad rinka stagnuos, o tokiu atveju „Lidl“ atiminės dalį iš tinklų ir iš nepriklausomų žaidėjų.
– Bet kai kurie jauni tinklai kyla ir stiprėja: prieš tai matėme „Fresh Market“ augimą ir plėtrą, dabar stiprėja, pavyzdžiui, „Express Market“. Ar matote tam priežasčių?
– Aš visą laiką žiūriu, koks yra tokių įmonių balansas, jeigu juose yra pelnas, ateitis yra. Jeigu pelno nėra ir ateities šiandien nėra, bet gal bus rytoj. Aš matau teigiamą „Express Market“ balansą. Nors, atrodo, kad rinką užima dideli prekybos tinklai, bet klausimas, kiek mes esame efektyvūs? Kuo mes didesni, tuo didesnis administracinis aparatas, o tai kainuoja, be to, mažiesiems gal geriau sekasi kontroliuoti ir vagystes, nes yra sričių, kur nuo dydžio praloši.
– Planuojate plėstis Baltarusijoje, bet, kiek tenka girdėti, ten yra sunkmetis, primenantis Lietuvoje 1992-1995 metus. Kodėl dabar pasirinkote Baltarusijos rinką?
– Lietuvoje sunkmetis būna kas maždaug 10 metų: 1998-1999 m., po to 2008-2009 m., tad galiu prognozuoti, kad 2018 m. irgi turėtų kažkas vykti. Plėstis, investuoti ir atidarinėti verslus yra geriausia per sunkmetį, nes išleisi mažiausiai pinigų, o prekiauti jau tuomet, kai ekonomika po sunkmečio pradeda atsitiesti.
Mums 2007 m. atrodė geri, nes žmonės turėjo pinigų ir ėjo į parduotuves, bet ir mūsų išlaidos labai stipriai šoko į viršų. Gal ir prekiauji geriau, bet išlaidas turi dvigubas, tad mūsų rezultatai 2007 m. buvo blogi, bet jie ir 2009 m. buvo blogi. O 2005 m. ir dabar – vieni geriausių. Ciklus reikia išgyventi, niekur nedingsi: neturime keisti rinkos, turime prie jos derintis.
– Gal jau ruošiatės būsimam ekonomikos nuosmukiui?
– Kuo esi vyresnis, tuo labiau konservatyvus ir darai mažiau rizikingų žingsnių. Jeigu žinočiau, kas blogo atsitiks, galėčiau pasiruošti, bet mes nežinau. Puikiai suprantu, kad Lietuva priklauso nuo didžiųjų ekonomikų: ir 1998, ir 2008 m. Lietuva išgyveno ne savo krizę.
– Visgi, kodėl nusprendėte eiti būtent į Baltarusiją?
– Nusprendėme išskirstyti riziką ir turėti verslo kitoje šalyje, o ką pasirinkti daugiau, jei ne Baltarusiją? Latviai yra palyginti arti, bet mes matome, kaip ten sekėsi „Iki“, tad greito rezultato negalima tikėtis. Nepamirškime, kad Latvijoje yra 2 mln. gyventojų, o prekybos tinklų lygis artimas Lietuvai, tad pelnas ateitų žymiai vėliau nei Baltarusijoje.
– Bet tai – ne Europos Sąjunga, tad politinė aplinka atrodo rizikingesnė?
– Prieš 10 metų turėjome vieną parduotuvę netoli Maskvos ir tos parduotuvės rezultatas per pirmuosius metus buvo žymiai geresnis nei iš vidutiniškai Lietuvoje veikiančių parduotuvių. Ten, kur rizika didesnė, ir pelnai didesni. Dabar visi komentuoja, pavyzdžiui, apie pienininkus – nereikėjo ten dirbti, nebūtų praradimų. Taip, visi gudrūs mokyti, bet žmonės ten uždirbdavo. Gali dirbti Italijoje, bet pelno nebus. Aišku, skiriasi rizika, bet ir Lietuvoje rizikos ne taip jau ir mažai. Svarbu laikytis taisyklių, pirmoji ir auksinė – verslininkas negali lįsti į politiką.
– Bet Baltarusijoje ne taip seniai vyko ir turto nacionalizavimai, ar tai jūsų negąsdina?
– Na, mano žiniomis, turtas nebuvo nacionalizuojamas visiškai be jokio pagrindo, paprastai buvo ginčų. Taip, Baltarusija dabar yra rizikinga rinka, bet Lietuvoje 1993 m. buvo žymiai rizikingiau.
– Verslą Baltarusijoje planuojate su dabartiniais „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkais, pavyzdžiui, Mindaugu Marcinkevičiumi. Dabar vyksta ginčas tarp jo ir pagrindinio „Vilniaus prekybos“ akcininko Nerijaus Numavičiaus, ar nesibaiminate, kad ginčų kils ir tarp jūsų?
– Mes esame sudarę akcininkų sutartį, bet parodykite man saugų žmogų. Kas „Vilniaus prekybos“ ginče teisus, man pasakyti sunku, nors informacijos vis daugėja. Žinau tik vieną: kadangi mes turėjome gerų konkurentų, mus Mokesčių inspekcija tikrino iš širdies, ypatingai prieš 10 metų. Tais laikais ištisus metus turėjome tikrintojų, o kartais ir po kelis.
– Ar svarstėte galimybę savo verslą parduoti?
– Tam, kad parduotum, reikia turėti pirkėją, kol kas Lietuvoje aš jo nematau, o pasauliniu mastu maisto mažmena išgyvena ne pačius geriausius laikus. Tie tinklai, kurie galėjo pirkti tokį verslą, dabar galvoja ne apie plėtrą, bet kaip dalį parduotuvių uždaryti. Šiuo metu Europoje auga viena prekybos rūšis: mažų kainų tinklai.
Geri pasiūlymai visą laiką domina, nes tai yra verslas. Piko metu – 2008 m. – besidominčių buvo daug, o po to jie dingo. Buvo vienas pasiūlymas 2008 m., kuris mane sudomino, bet mačiau, kad ekonomika ritasi žemyn, tad sandorio vis tiek nebūtume pabaigę. Žmonės atvažiavo derėtis iš inercijos, bet tie, kurie priima galutinį sprendimą, tęsiant derybas būtų pamatę, kas vyksta aplink. O tokiems sandoriams reikia beveik vienerių metų.
– Ar jaučiate konflikto Ukrainoje grėsmę? Apklausos rodo, kad yra sunerimusių žmonių, kurie nerimauja, papildomai apsiperka.
– Aš niekaip protu negalėjau suvokti, kaip Ukrainoje toks dalykas galėjo prasidėti. Jei kas būtų man pasakęs, kad taip bus – nebūčiau patikėjęs, o dabar tai faktas. Žinoma, nenoriu, kad tai tęstųsi, bet ne mano jėgoms ką nors pakeisti. Baimių, aišku, irgi yra, o ir musulmoniška dalis kariauja. Bet esu tikras, visi neramumai kyla dėl ekonominės naudos, kieno – nežinau ir negaliu pasakyti.
– Ačiū jums už pokalbį.
