Delnų niežulys ir nerimstantys pirštai reiškia ne ką kitą, kaip pavasario pradžią. Kai noras statyti statistiniam lietuviui nustelbia kitą esminį instinktą – pavasario pradžia tampa oficiali. Pasipila statybiniai sumanymai, ketinimai, projektai, pareiškimai. Simptomatiška, kad būtent dabar ir Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmai pranešė, jog kurs „Verslo istorijos įamžinimo erdvę“ Ąžuolyno pakraštyje, rašo pilotas.lt.
[galerija kiek=””]
Tuo tikslu Kauno PPA rūmai paskelbė Verslo istorijos įamžinimo erdvės – „Lietuvos verslo alėjos“ ir „Verslo skvero“ sukūrimo konkursą, kurį atkartojo ir Architektų sąjungos Kauno skyrius.
KONKURSAS TAPO STAIGMENA VISIEMS
Staigus verslininkų konkursinis paūmėjimas tapo staigmena ne tik eiliniam kauniečiui, bet ir vietinei Architektų sąjungai bei paveldosaugos instancijoms. Verslo istorijos įamžinimo idėja ir tam pasirinkta vieta visiems tapo „netikėta staigmena“, dėl kurios diskutuoti „jau per vėlu“. Greičiausiai prie paminklinės skubos bus prisidėjęs ir Lietuvos Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įkūrimo 90-metis, kuris bus minimas šį birželį.
Kauno PPA rūmai skelbia, jog imasi kurti „Verslo istorijos įamžinimo erdvę“ „jausdami atsakomybę ir pagarbą istorijai“, tačiau panašu, kad pagarbos erdvės kūrimo profesionalams ir atsakomybės už būsimo rezultato kokybę bus šįkart pristigę.
Itin keistai skamba Kauno PPA rūmų optimizmas: „2015 m. Kaunui suteiktas Europos paveldo ženklas. Ši aplinkybė skatina vykdyti projektus, puoselėjančius miestą, pabrėžiančius jo išskirtinumus, įtvirtinančius ilgaamžes vertybes.“ Jis skamba tarsi pažadas vėl pabrėžti išskirtinius Kauno negebėjimus tartis su profesionalais, nuosekliai realizuoti idėjas ir siekti aplinkos darnos.
Tarsi neužtektų „įamžinimo“ pamokų su pasimetusiomis šokėjomis Vileišio aikštės kamputyje, pabarstytomis memorialinėmis lentelėmis Halės ir S.Dariaus, S.Girėno stadiono prieigose ar absurdiškiausiais Lampėdžių ir Kleboniškio tiltų pavadinimais.
PASIGESTA DISKUSIJOS SU MIESTO ARCHITEKTAIS
Kauno LAS skyriaus valdybos narė Guoda Zykuvienė sakė portalui PILOTAS.LT, kad „Parodų kalnas (Ąžuolyno dalis) yra vieta, kurią neabejotinai reikėtų gaivinti. Tačiau didelės abejonės kyla ar tas gaivinimas geriausiai pavyktų būtent su „Verslo skveru” ir dominuojančia skulptūra ar su „Lietuvos verslo alėja”, kuri mirgėtų verslo įmonių pavadinimais ir prekių ženklais“. Architektės manymu, vienintelis civilizuotas būdas šiuo atveju būtų – „Lietuvos verslo alėjos“ vietos parinkimo kūrybinės dirbtuvės bei Parodų kalno gaivinimo ir vizijos kūrybinės dirbtuvės. Anot jos, tik po to būtų galima lokalizuoti koncepcijas ir imtis konkursų skelbimo su konkrečia viešųjų erdvių užduotimi.
Anot Kauno PPA rūmų, sumanymas „Verslo istorijos įamžinimo erdvę“ įkurdinti Parodų kalno teritorijoje kilo todėl, kad tarpukariu čia vyko beveik visos (8) Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos. Tačiau panašu, kad menkai išmanydami architektūrinius reikalus, ponai verslininkai net nepagalvojo, kad vietos parinkimas – jau yra koncepcijos dalis. Kaip ir dedikuotos erdvės plastinės raiškos apibūdinimas bei sandara. Šiandieną tai kelia pagrįsto nerimo…
PRITRUPINTI, IŠBARSTYTI, PAPUOŠTI, UŽMIRŠTI
Visų pirma dėl to, kad „Verslo istorijos įamžinimo erdvė“ – be jokios argumentacijos (!) padalinta į dvi dalis judrios sankryžos ir, deja, niekada nebus suvokiama (ir naudojama) kaip harmoningas kompleksas. Išskyrus, žinoma, imperinio mastelio variantus.
Antra – dėl glaudžiai artimos kaimynystės su K.Petrausko ir Vydūno sankryža bei jos generuojamo triukšmo ir taršos, renginiai verslo memoriale galės normaliai vykti tik naktį arba paryčiais.
Trečia – XXI amžiuje jau yra žinoma šiek tiek daugiau viešosios erdvės formavimo ir atminties įpaminklinimo priemonių nei dvi: skveras ir alėja.
Ketvirta – suformuluoti „skulptūrai arba kompozicijai“ tokius reikalavimus – „įamžinti verslo istoriją“; „siekti parodyti verslo, kaip valstybės vystymosi, gerovės užtikrinimo pagrindą“; „Lietuvos verslo istorijos įamžinimo erdvė turi būti atraktyvi ir patraukli, atspindėti tradicinius Lietuvos amatus ir šiuolaikinius verslus, vykdyti edukacinę funkciją, skatinti lankytojų fantaziją ir vaizduotę“ – reikia ne tik reto lakumo fantazijos, bet ir raudonkepuraitiško naivumo, tikintis šitokių vandeningų reikalavimų „papunktinės“ materializacijos.
Žinoma, labiausiai Konkursą puošia jo prašmatnus tikslas: „sukurti Lietuvos verslo istorijos įamžinimo erdvę, susidedančią iš dviejų dalių“. O taip pat – projektų vertinimo kriterijai: „Verslo istorijos įamžinimo erdvės sukūrimo – „Verslo skvero“ ir „Lietuvos verslo alėjos“paskirties idėjos perteikimo tikslumas“ (Nr.1, kurio suprasti nepajėgiau) ir „projekto realizacijos galimų darbų kaina“ (Nr.3, kurį supratau ir galiu išversti į žmonių kalbą).
AUKŠTOS GAIDOS, ŽEMOS GRINDYS
Nuo paskutinės Lietuvos Žemės ūkio ir pramonės parodos Parodos kalne (1936) prabėgo nemažai metų ir keista, jog Kauno verslininkai nepastebėjo, kad ši Ąžuolyno dalis smarkiai pasikeitė. Ji tapo mėgstama poilsio vieta, čia pastatyta Viešoji biblioteka, tačiau labiausiai Mažąjam Ąžuolynui trūksta apžvalgos aikštelių, nes nuostabias miesto centro panoramas uždengia dešimtmečiais netvarkomi brūzgynai. Trūksta normalių laiptų į miesto centrą, nors kažkada čia juos statė būtent dėl parodų. Žinoma, trūksta ir elementariausios priežiūros, nuolatinės parko higienos.
Šiame kontekste Kauno PPA rūmų polinkis į tuštoką memorializavimą ir pompastiką gerokai stebina. Kurti savitikslius ir nefunkcionalius memorialus, kai čia pat tiek nenuveiktų darbų Kauno labui – skonis prastas. Kad ir kokio aukščio frazėmis apkaišytas…
Taigi, su tam tikra pagarba žavėdamasis Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmų aktyvumu bei iniciatyva, turiu prisipažinti, kad yra nejauku skaityti vedamąsias Konkurso nuostatas – „įprasminti verslą, kaip valstybės stiprybės pagrindą, sukuriantį sąlygas vystytis kitoms sritims – mokslui, menui, kultūrai, sportui“ – ir akivaizdžiai neprofesionalią konkursinės medžiagos šaltieną. Turint omeny, kad dar ir Konkurso vertinimo komisija yra slapta (greičiausiai, kviestiniai sukalbami žmonės), logiška būtų ko gero vienintelė prognozė dėl konkurso baigties – nekonkurencingas nacionalinėje erdvėje, drungnas meninis rezultatas, atitinkantis nebent 3 plaktukų kategoriją.
Audrys Karalius
