Planuojančių vestuves laukia permainos.Naujoves, kurias reikėtų žinoti Bažnyčioje susituokti norinčioms poroms, DELFI paprašė pristatyti Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus.
Pasak arkivyskupo svarbiausios naujovės – dvi. Jaunavedžiai bus kviečiami tuoktis ne populiariose bažnyčiose, o savo parapijose. Atsisakius masinių kursų, kuriuos sužadėtiniai lankė vyskupijų šeimos centruose, bus pereita prie asmeniškesnio rengimo santuokai.
„Pastebėjome, kad paskaitinis žmonių rengimas santuokai neduoda reikiamų vaisių. Kaune turėjau štai tokią patirtį: į salę susirinko 150-200 sužadėtinių. Vyko paskaita, bet buvo akivaizdu – kalbant tokiai masei nelieka asmeninio kontakto. Vienas gal mobiliuoju telefonu pažaidžia, kitas kai ką supranta, kai ko nelabai“, – pasakojo arkivyskupas.
Naujos programos esmė – ruošti žmones santuokai mažomis grupėmis, maždaug po 10. Paskaitas skaitys nebe lektoriai, bet specialiai tam parengtos sutuoktiniai, kurie, arkivyskupo žodžiais, 10-15 metų gyvena santuokoje ir gali su būsimais sutuoktiniais pasidalyti patirtimi, ką gero išgyveno, kokių sunkumų patyrė ir kaip juos sprendė.
„Tokių susitikimų pramatyta 8“, – sakė arkivysk. S. Tamkevičius. – Yra išdirbtas metodas, kaip padaryti, kad visi aktyviai įsijungtų į temą, apie kurią kalbama, ir neliktų nuošalyje“.
Naujovė galios visose vyskupijose?
– Kai kur sužadėtiniai tokiu principu jau rengiami. Tačiau nėra taip lengva rasti porų, kurios ne tik savo patirtimi galėtų pasidalyti, bet ir turėtų kompetencijos.
Vietovėse, kur nespėta jų pasirengti, bus paliktas ankstesnis – paskaitinis – rengimo santuokai būdas. Tačiau šiuo atveju paskaitų skaičius sieks 12.
Kas žinotina dėl darbo specifikos negalintiems pagal grafiką ruoštis santuokai?
– Jeigu žmogui darbas trukdo lankyti užsiėmimus, bandoma sudaryti sąlygas pasirengimo santuokai programą įsisavinti per ilgesnį laiką, individualiu grafiku. Galvojame ir apie programos perkėlimą į kompiuterines laikmenas, tik tiek, kad rimtai pasiruošti nuotoliniu būdu yra sunkiau, nei kalbantis su didesnę patirtį turinčiais žmonėmis, kai galima užduoti klausimus ir gauti atsakymus. To joks nuotolinis ruošimasis negali pakeisti.
Kita vertus, jeigu žmogus į santuoką žvelgia kaip į labai svarbų žingsnį jo gyvenime, galima net ir darbus truputį pastumdyti, kad galėtų lankyti užsiėmimus. O jei vestuvės – tik šventė ir uždėta varnelė, kad susitvarkiau, žinoma, tada problema.
Jeigu žmonės vasarą planuoja vestuves ir nori, kad santuoka būtų palaiminta bažnyčioje, kada pradėti domėtis pasirengimu?
– Daug žmonių iš anksto kreipiasi, net prieš metus. Planuoja kaži kada vestuves, o jau kreipiasi, nes žino – jų situacija jiems neleis įprastai pasiruošti santuokos sakramentui.
Norintys tik šventės randa kaip greituoju būdu pasirengti bažnytinei santuokai.
– Labai apgailėtini atvejai, kur šitaip „sutvarkydavo“. Manau, ir kunigas turi dėl to jausti atsakomybę, nes čia – žmogaus gyvenimas. Ir jeigu nenusiseka santuoka, jeigu žmogus daro klaidų, kurių žinodamas nepadarytų, kunigui – didžiulė atsakomybė, jei pro pirštus žiūri.
Jaunas žmogus kur kas mažiau žino, kas gali jo laukti ir todėl į rengimą santuokai reikia žiūrėti labai rimtai.
Kunigai puikiai žino rengimo santuokai tvarką, tačiau būna atvejų, kad nori palengvinti sau, palengvinti kitiems, tarsi darytų gera. Panašiai, kaip tėvai neva daro gera, kai augindami vaiką jį lepina, nuolaidžiauja, nors iš tiesų tai – meškos pasitarnavimas.
Kodėl sužadėtiniai bus kviečiami tuoktis ne populiariose bažnyčiose, o savose parapijose?
– Pastebime, kad žmonės santuokai kai kurias bažnyčias renkasi, nes jos gražesnės, geresnė aplinka nusifotografuoti. Tokį sprendimą lemia, kad gal kunigas maloniau jaunavedžius priima ar patinka kaip asmenybė.
Tačiau iš tiesų mes visada raginame sakramentus priimti savo gimtojoje bažnyčioje, kur žmonės krikštyti arba kur tėvai, patys žmonės gyvena.
Kai toje pačioje bažnyčioje poros tuokiasi, krikštija vaikus, su bendruomene atsiranda ryšys. O jeigu susituokia vienoje gražioje bažnyčioje, vaikus pakrikštija kitoje gražioje, lieka tarsi be šaknų. Kaip dabar sakoma, kosmopolitai, kai nebeaišku, nei kur jų šaknys, nei kur tėvynė, nei kur namai. Tai žmogui – dvasinis nuostolis.
Kita vertus, sakramentų priėmimas savoje parapijoje turi ir praktinės reikšmės. Bažnyčios knygose lieka įrašai, dokumentai, kuriuos vėliau ieškodami savo šaknų proanūkiai galės rasti.
Po Nepriklausomybės labai dažnai reikėdavo ieškoti metrikų, kur seneliai ar proseneliai susituokė, kur buvo krikštyti, nes iškildavo įvairių nuosavybės klausimų. Patogu, kai visi įforminimai giminei aiškioje vietoje ir paprastai jų ieškoma ten, kur žmonės gyveno.
Vis dėlto, tuoktis tam tikrose bažnyčiose yra visuotinė mada. Ar nuo kitų metų bus draudžiama tai daryti? Santuokos bus laiminamos tik sužadėtinių parapijose?
– Ne. Bažnyčios kanonai kategoriškai nereikalauja, kad sakramentai būtų teikiami ten, o ne kitur. Vyskupas tik gali daryti įtaką kunigams, o šie – aiškinti žmonėms, kad sakramentus geriau priimti savose parapijose.
Kunigus, kurie krikštija ar tuokia konvejeriu, jei tai daroma nerūpestingai, vyskupas gali įspėti to nedaryti. Jei neklauso, gali imtis sankcijų, tačiau jūs patys žinote – ten, kur žmogus elgiasi ne pagal sąžinę, vien įstatymais priversti labai sunku.
Kaip mes visi matome, dabar priimama labai neblogų įstatymų, tačiau žmonės juos apeina ir padaro savo. Taip ir dėl santuokų, 80 proc. atvejų atsiremiama į kunigo sąžinę, suvokimą, ką reikia ir ko nereikia daryti.
Žmonėms problemos dėl santuokos ir krikšto prasideda tuomet, kai jie iš tiesų neturi konkrečios bendruomenės ir į Bažnyčią ateina tik tam, kad kunigas suteiktų paslaugą. Iš tiesų turėtų būti kitaip: jei esi katalikas, priklausai bendruomenei, su kuria palaikai ryšį, ir ten sukasi tavo gyvenimo svarbiausi įvykiai.
