Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal Kauno miesto savivaldybės skundą Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl įpareigojimo papildomai skirti lėšų vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti, atmetė skundą kaip nepagrįstą.
Kauno miesto savivaldybė prašė teismo įpareigoti Lietuvos kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos skirti Kauno miesto savivaldybei vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti papildomai 690 tūkst. Lt, praneša Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Pasak pareiškėjos, pagrindiniu kriterijumi skirstant lėšas turėtų būti laikomas ne savivaldybės gyventojų skaičius, o bendras savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių ilgis, jų apkrova bei savivaldybėje įregistruotų automobilių skaičius. Pareiškėja taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo nuostatų, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pareiškėjos įsitikinimu, nepagrįstai lemiamą reikšmę skirstant lėšas turi nuolatinių gyventojų skaičius, nors lėšos skiriamos kelių (gatvių) remontui. O šis poreikis dažniausiai kyla dėl transporto priemonių srautų, o ne dėl gyventojų skaičiaus. Pasak pareiškėjos, Kauno miesto keliai ir gatvės yra vienos iš daugiausiai pravažiuojamų sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, o tai sąlygoja greitesnį jų nusidėvėjimą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą, padarė išvadą, kad Kelių direkcijos įsakymu Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos Kauno miesto savivaldybei buvo paskirstytos pagal sąmatą ir Tvarkos apraše nustatytus kriterijus, Kelių direkcijai neviršijus teisės aktais jai suteiktos kompetencijos ribų, todėl įpareigoti Kelių direkciją pakeisti šio įsakymo dalį nėra pagrindo. Kadangi teismui nekilo abejonių dėl teisinio reguliavimo konstitucingumo, buvo atmestas ir pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą.
