Žinomi Kauno menininkai atiduotų viską, kad tik susigrąžintų savo vienturtę dukrą. Tą dieną, kai jauną merginą Vilniuje partrenkė daugybę kartų dėl Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimų baustas studentas, jų gyvenimas pavirto didelėmis kančiomis. Kančiomis, kurioms pabaigos nebūna.
„Ruošėmės dukros vestuvėms, bet turėjome rūpintis jos laidotuvėmis – tai, ką pergyvenome, gali suprasti tik tie, kurie laidojo savo vaikus“, – prisipažino kaunietė Daina Kamarauskienė. Ji – Nacionalinio K. M. Čiurliono dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, jos sutuoktinis – garsus skulptorius Gintaras Kamarauskas.
Nors po jų vienturtės dukros – 23 metų Julijos Glotautės Kamarauskaitės tragiškos žūties praėjo jau beveik metai, tėvai iki šiol negali susitaikyti su netektimi.
Dukros netektį išgyvenantys tėvai pirmadienį praleido Vilniaus miesto apylinkės teisme – teisėja Lilija Tarčevskaja nagrinėjo baudžiamąją bylą dėl tragiškos avarijos praėjusių metų spalio 4-osios rytą.
Važiavo į paskaitas universitete
Prokurorų kaltinimų dėl KET pažeidimų, dėl ko žuvo J. G. Kamarauskaitė, sulaukė iš Šiaulių į Vilnių studijuoti atvykęs studentas Ignas Volbikas. Vairuotojo pažymėjimą iš karto po savo gimtadienio gavęs vyras jau daugybę kartų baustas už KET pažeidimus.
Valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras Linas Gružas sakė, kad I. Volbikas spalio 4-ąją, apie 10.15 val., Vilniuje, Lukšio g., prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos partrenkė ir sunkiai sužalojo į paskaitas ėjusią studentę. Ji nuo patirtų sužalojimų po kelių valandų mirė ligoninėje.
Ikiteisminio tyrimo metu ekspertai nustatė, kad I. Volbiko vairuojamas automobilis viršijo leistiną greitį – judrioje sostinės vietoje važiavo 62, nors čia leistinas ne didesnis kaip 50 km/val. Greitis.
Dėl tragiškai pasibaigusio eismo įvykio baudžiamojon atsakomybėn patrauktas I. Volbikas teisme pripažino savo kaltę ir pasakojo, kad tą rytą brolio automobiliu važiavo į paskaitas Vilniaus Gedimino technikos universitete.
„Kai į Lukšio g. įsukau, pasižiūrėjau į spidometrą, kuris rodė, kad važiuoju 50 km/val. greičiu, tolumoje mačiau grupelę žmonių, neatrodė, kad jie ketina eiti per perėją, – sakė kaltinamasis. – Važiavau toliau, kai viena mergaitė netikėtai išėjo į perėją, dar bandžiau automobilį sukti į kairę pusę, bet kliudžiau jos kojas, tada ji trenkėsi galva į stiklą, o tada skrido…“.
Pamatė prieš pat susidūrimą
Blaivus vairavęs I. Volbikas pripažino, kad galėjo viršyti greitį: „Esu kaltas, kad prieš perėją nepristabdžiau automobilio, neįsitikinau, jog niekas į ją neįžengs ir kad kliudžiau pėsčiąją“.
Sunkiai rinkdamas žodžius kaltinamasis teisme taip pat prisiminė, kaip prieš pat susidūrimą su mergina pamatė jos žvilgsnį, kuris jį persekioja iki šiol.
„Manau, eidama ji nematė manęs – paskutinę sekundę ji atsisuko į mane, o paskui žengė tą žingsnį ir ją kliudžiau“, – kalbėjo I. Volbikas.
Atsakomybės už tragišką eismo įvykį nevengiantis studentas sakė, kad keletą kartų atsiprašė žuvusiosios tėvų, buvo nuvažiavęs prie jos kapo, tačiau niekaip negali sutikti su jam pareikštu ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
„Sutinku, kad ieškinys turi būti pareikštas, bet ta suma, kurios iš manęs prašo, man yra nepakeliama šiai dienai – manau, tokių pinigų niekada neuždirbsiu ir net per visą savo gyvenimą žalos negalėsiu atlyginti“, – teisme sakė I. Volbikas.
Iš šiuo metu vienoje draudimo bendrovėje brokeriu dirbančio kaltinamojo ir draudimo bendrovės nukentėjusiaisiais pripažinti žuvusiosios tėvai prašo priteisti ne tik 150 tūkst. neturtinės, bet ir 46 tūkst. Lt turtinės žalos atlyginimą.
Skambutis, pakeitęs gyvenimą
Dukros netekusi motina sakė, kad su vyru nutarė jos atminimą įamžinti specialiai jos atminimui pagamintame antkapyje „Gyvenimo stotis“. Jį sutiko pagaminti vienas menininkas.
„Mums norisi tą jauną žmogų pažymėti gražiu meniniu kūriniu“, – sakė D. Kamarauskienė.
Moteris iki šiol su didžiulu skausmu prisimena, kaip iš karto po avarijos sulaukė dukros skambučio – ji pati kaip tik tuo metu ruošėsi skambinti savo vienturtei. „Ir kai suskambo telefonas, pagalvojau, štai vėl suveikė mūsų telepatiniai sugebėjimai“, – D. Kamarauskienė šio skambučio turbūt nepamirš visą gyvenimą – jai paskambinusi dukros kursiokė pranešė baisią žinią.
D. Kamarauskienė neslėpė, kad dukros netektis ją labai paveikė ne tik psichologiškai – dėl to pašlijo ir jos sveikata. „Stresas gali iššaukti neįtikėčiausius sveikatos sutrikimus“, – apie sveikatos problemas kalbėjo moteris.
Sunkiai rinkdama žodžius ji sakė, kad su vyru liko vienui vieni ir senatvę pasitiks ne tik be dukros, bet ir anūkų, apie kuriuos taip svajojo.
„Mes liekame vieniši, nebus to šeiminio ryšio, kai ateina tavo vaikas ir užjaučia, čia – ne tai, kad paduoti vandens stiklinę senatvėje“, – sakė D. Kamarauskienė.
Bausmė turi pakeisti gyvenimą: pajausk, ką reiškia skausmas
Vienturtės dukros netekusiai motinai teisme teko pagrįsti, kodėl ji savo neturtinę žalą įvertino būtent 150 tūkst. Lt.
„Kiek gali būti tavo vaiko kaina? – klausė ji. – Milijonas? Du? Visos sumos atrodo juokingos, jeigu man pasakytų, kad tu viską, ką turi, parduok ir atgausi dukrą, iš karto parduočiau, kad tik susigrąžinčiau dukrą. Nors įstatyme nurodyta, kad neturtinė žala nukentėjusiajam turėtų kompensuoti patirtą skriaudą, tačiau vaiko netekimo atveju tai – tik utopija. Tai gali suprasti tik tie, kas laidojo savo vaikus“.
Moteris sakė, kad specialistai yra paskaičiavę, jog vaiko iki 18 metų užauginimas tėvams atsieina 150 tūkst. Lt, todėl būtent tokią sumą jie ir prašo priteisti iš I. Volbiko.
„Galvodami apie ieškinio dydį, galvojome ir apie tave, Ignai, – kalbėdama teisme D. Kamarauskienė kreipėsi į I. Volbiką. – Tu esi dar jaunas, o jau tiek KET pažeidimų padaręs – ir už greičio viršijimą, matyt, tau buvo skirtos per švelnios bausmės. Manau, kad tau turi būti skirta didelė bausmė ir didelis ieškinys – tu turi atsisakyti malonumų ir pajusti, kaip yra nepatogu gyventi. Nori gyventi bute, nuomokis, o savo parduok, nori prašmatnių vestuvių, tuokis kukliai. Mes norime, kad būtų užkirstas kelias dar didesnei nelaimei – iš praeities klaidų tu nepasimokei“.
Kompiuterio ekrane – dukros veidas
M. K. Čiurliono dailės muziejuje dirbanti D. Kamarauskienė sakė, kad dėl dukros netekties sutriko jos gyvenimas.
„Buvau gavusi valstybės finansavimą ir turėjau parašyti knygą, bet negalėjau atsisėsti ir jos rašyti – žiūriu į kompiuterio ekraną, o ten matau savo žuvusio vaiko veidą“, – motina sakė, kad dukros žūtis sugriovė ne tik jos, bet ir sutuoktinio gyvenimą.
Anot jos, skulptoriumi dirbantis sutuoktinis iki šiol negali miegoti naktimis, dėl pablogėjusios sveikatos atsisakė pelningų užsakymų, nevyko ir į tarptautinius menininkų simpoziumus.
„Dukra buvo žadėjusi pasirūpinti mano darbais – planavo tapti mano vadybininke“, – prisipažino G. Kamarauskas.
Vyras sakė, kad po dukros žūties negali švęsti bet kokių švenčių.
„Kartais būna, kad kompiuteryje žiūriu įvairias nuotraukas ir užkliūvu už tų, kur mes kartu su dukra keliaujame – deja, dar negaliu žiūrėti į bendras mūsų nuotraukas“, – prisipažino skulptorius.
