Neseniai pasirodė sukrečianti režisieriaus, Kauno kamerinio teatro meno vadovo Stanislovo Rubinovo atsiminimų knyga „Miške ir scenoje“. Apie knygą, o taip pat apie būsimą premjerą bei naujojo sezono planus – pokalbis su S.Rubinovu.
Nuo įvykių, aprašomų Jūsų knygoje, ypač pirmojoje jos dalyje „Miške“, praėjo jau septyniasdešimt metų. Kodėl tik dabar apie tai prabilote?
Iš karto po karo norėjau pabėgti nuo savo išgyvenimų, norėjau modeliuoti ir kurti save, kaip kitą, normalų žmogų, ne tą, ištrūkusį iš miško. Aš bėgau nuo savo prisiminimų ir stengiausi gyventi pilnavertį gyvenimą. Be to, po karo savo aplinkoje nesijaučiau išskirtinis. Dirbau su vaikinais, kurie buvo grįžę iš fronto, išvaduoti iš konclagerių, dujų kamerų. Visi buvome traumuoti. O aš net dujų kameroje nepabuvojau… Mes dirbome, vaikščiojome į šokius ir kviesdavome į pasimatymus merginas. Niekas nenorėjo gyventi praeitimi. Paskui sovietmečiu pildydamas reikalingas anketas, skiltyje „kur buvote okupacijos metais“, tik įrašydavau – slapsčiausi Vakarų Baltarusijos miškuose. Sovietmečiu Holokausto tema kaip ir neegzistavo. Tokia buvo valstybės politika, kurioje Holokausto tema buvo neparanki. Juk buvo skelbiama, kad Paneriuose sušaudyti tarybiniai piliečiai, ne žydai. Beveik nieko apie mano gyvenimą karo metu nežinojo net mano sūnus Aleksandras. Žinojo tik tiek, kad jo senelis buvo sušaudytas Paneriuose, o po to aš slapsčiausi.
O vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kada ir kodėl apie tai prakalbote?
Nepriklausomoje Lietuvoje šis klausimas iškilo įvairiais ir dažnai iškraipytais pavidalais. Ir aš pradėjau apie tai aktyviai galvoti. Atsirado taip vadinama dvigubo genocido teorija – kad žydų žudynės buvo proporcingas atsakas žydų vykdytam genocidui prieš lietuvių tautą – su kuo aš niekada nesutikau ir nesutinku. Tada užėjo noras apie tai prabilti. Nemažai prie mano prakalbinimo prisidėjo ir mano jaunesnysis anūkas Joris, kuris primygtinai prašė papasakoti, kaip aš slapsčiausi miške. Pažadėjau jam, kad kada nors papasakosiu. Tada atsisėdau ir pradėjau rašyti, iš pradžių labai sunkiai… Reikėjo aktyvuoti savo atmintyje tai, kas buvo giliai nustumta.
Paradoksalu, bet tai, kas buvo taip giliai nustumta, Jūsų knygoje iškyla labai ryškiai ir aiškiai. Ar Tai Jūsų atminties fenomenas ar Jūs tiesiog mokate taip įdomiai ir įtaigiai pasakoti?
Rašyti aš iš tiesų nemoku. T.y. nemoku savo minčių apauginti literatūrinėm konstrukcijom. Todėl mano pasakojimas labai lakoniškas, jame tik tie žodžiai, kurių negali nebūti. O mano atmintis keista… Sakyčiau, teatrališka. Aš puikiai prisimenu vietas, vaizdus su tiksliomis mizanscenomis, konkrečiomis detalėmis – kur kas stovėjo, iš kurios pusės atėjo ir t.t. Ne viskas išplaukė iš užmaršties, ko gerai neprisimenu, apie tai ir nerašiau, bet kas išniro, tą matau labai aiškiai ir ryškiai.
Ar Jums teko kada nors vėliau sutikti tuos žmones, baisių Jūsų gyvenimo įvykių dalyvius – žydšaudžius, gelbėtojus? Koks jausmas apimdavo?
Žinoma, mes šiltai bendravom su savo gelbėtojais Baltarusijoje, kol jie buvo gyvi. O tų žudikų sutikti neteko. Pamenu, mama kartą pamatė milicininką, kuris jai buvo labai panašus į vieną iš tų, kurie sušaudė tėvą. Ji buvo įsitikinusi, kad tai jis, bet informacija nepasitvirtino. Visą laiką nedavė ramybės žinojimas, kad tie žmonės kažkur yra, jie niekur neišnyko. Labai norėjosi juos pamatyti. Negalvojau apie jokį kerštą. Tiesiog norėjosi juos išaiškinti, gal parodyti pirštu… Kai dirbau Kauno muzikiniame teatre, ten buvo keletas orkestrantų, kurie dalyvavo žudynėse. Kai kurie grojo orkestre egzekucijų metu, kai kurie ir šaudė. Jie buvo teisti, atliko bausmę ir toliau grojo teatre. Manau, kad jie žinojo, kas aš toks. Ir aš žinojau, kas jie. Simpatijos vieni kitiems nejautėme.
Savo knygos pabaigoje Jūs teigiate, kad tik parašęs šią knygą, iš tiesų pasijutote „išėjęs iš miško“. Kaip lengviau gyventi – „išėjus iš miško“ ar vis tik slaptavietėje?
Visumoje dabar lengviau. Nors atskirais momentais sunkiau. Dabar jautresni skausmo receptoriai. Dabar sutinku žmonių, kurie žinodami mano istoriją, mėgina aiškinti, kad viskas buvo ne taip, o mano išgyvenimai jiems yra tik dar vienas pretekstas įrodinėti, kad žydai buvo žudomi „ne be reikalo“. Su tais žmonėmis nesinori ginčytis.
Knygos pristatymo metu juokavote, kad niekada nenorėjote rašyti knygos ir svajojote likti išskirtiniu žmogumi, neparašiusiu knygos. Šiaip ar taip, knyga yra. Kaip jaučiatės, netekęs išskirtinumo?
Anksčiau niekad negalvodavau apie literato problemas. Pavydėdavau rašytojui, kuris po savęs palieka savo kūrinį, kaip aiškų ir apčiuopiamą daiktą – knygą. Juk režisierius nieko nepalieka. Jo darbo nebelieka nutilus žiūrovų plojimams. Tačiau dabar suprantu, kad ir literatas turi problemų. Režisierius savo darbą gali nuolat tobulinti, gali keisti, gali sukviesti visus į repeticiją ir pakeisti spektaklį. O rašytojas, išėjus knygai jau nieko pakeisti negali.
Tai kas Jums atrodo lengviau – statyti spektaklį ar rašyti knygą?
Aišku, man lengviau statyti spektaklį. Turbūt dėl tos pažios priežasties – kas parašyta plunksna, kirviu neiškirsi.
Tada sukime į tą lengvesnį darbo lauką. Kauno kameriniame teatre rugsėjo 28, 29 d. įvyks premjera – Floriano Zelerio psichologinė komedija „Tiesa“. Kaip galėtumėte žiūrovams trumpai pristatyti šį būsimą spektaklį?
Tai gerai suregzta, elegantiška prancūziška pjesė, kurią parašė jaunas ir šiuo metu Prancūzijoje labai madingas dramaturgas. Mes stengiamės gerai suvaidinti gerai parašytą pjesę. Čia neturėtų kilti klausimas, ką tuo norėjom pasakyti. Šis spektaklis neatspindi jokios pilietinės pozicijos. Tai elegantiškas ir inteligentiškas žaidimas, paradoksalus ir subtilus, kuriame iki paskutinės akimirkos išlaikoma intriga – o kaip gi yra iš tikrųjų? Būna sveikas maistas, ir būna paprasčiausiai skanus. Šis spektaklis yra skanus patiekalas, skanus ir nekenksmingas.
Kuo dar bus vaišinami žiūrovai Kauno kameriniame teatre šį sezoną?
Numatomos dar dvi premjeros. Tai Izraelio dramaturgės Anat Gov kamerinė pjesė „O, Dieve!“, kurios siužetas labai netikėtas. Pjesė apie tai, kaip Dievas susirgo depresija… Penkias dienas jis, apimtas euforijos, kūrė pasaulį ir buvo labai patenkintas savo darbo rezultatais. Bet šeštą dieną jis sukūrė žmogų. Tada ir prasidėjo Dievo problemos, atvedusios jį pas psichoterapeutą. Ir dar vienas turbūt principinis sezono akcentas – spektaklis, kuriam kuriama pjesė E.Jonesko „Raganosių“ motyvais. Mūsų teatre nuo seno gvildenamos rimtos ir nevienadienės temos (spektakliuose „Hitleris ir Hitleris“, „Koba“, „Diena ir naktis“ ir kt.) – pasaulio pavojai nuo Holokausto iki Breiviko. Šis spektaklis taip pat bus apie kardą, nuolat kabantį virš mūsų.
Du teatro spektakliai „Koba“ ir „Spektaklis po spektaklio“ spalio mėnesį dalyvaus tarptautiniame monospektaklių festivalyje Nyžnevartovske (Rusija). Gegužės mėnesį Kaune vėl organizuojame jau 4-tąjį tarptautinį vieno aktoriaus teatro festivalį „Monobaltija“.
Jūsų spektaklyje „Diena ir naktis“ yra tokia frazė – „tam, kad išgyventum, reikėjo dešimties stebuklų, devynių neužteko…“. Man atrodo, Jūsų gyvenime tų stebuklų buvo daugiau negu dešimt. Gal galėtumėt pasakyti, koks didžiausias?
Stebuklas yra stebuklas. Jis visuomet didis, ir sunku pamatuoti, kuris didžiausias. Bet pamėginsiu atsakyti taip: anuo sunkiu laiku aš sutikau daug baisių žmonių – žudikų ir daug stebuklingų žmonių – gelbėtojų. Žmonės, kurie ryžosi aukoti savo gyvybę, gelbėdami kitus, turbūt ir yra didžiausias stebuklas ne tik man, bet ir kitiems, kurie išgyveno.
Kalbėjosi Daiva Čepauskaitė
