Partizanas V. Balsys: mūsų taip sunkiai iškovotą laisvę, paliekame saugoti jaunimui

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Portalas „Kas vyksta Kaune“ kalbina vieną iš nedaugelio gyvų likusių partizanų – kaunietį Vytautą Balsį – Uosį (94 m.). Jis skaičiuoja, kad šalyje partizanų belikę vos 20-30 ir pajuokauja, kad juos drąsiai galima įrašyti į Lietuvos „Raudonąją knygą“.

Pirmiausiai pasiteiraujame, kodėl partizanaudamas pasirinko Uosio slapyvardį, atsakymas paprastas – namuose dar būdamas vaikas pasodino medį uosį, šis išaugo didelis ir tvirtas, nors per kautynes apdegė, tačiau nuožmiai tebesistiebia į dangų iki šiol, tad norėdamas ir pats būti stiprus kaip medis, pasivadino Uosiu. „Vis dar gyvuojame abu uosiai“, – šypsodamasis kalbėjo V. Balsys.

Lemtingi tėvo žodžiai

Dar 1923 m. gimęs V. Balsys partizanauti susiruošė 1944 m., būdamas 21-erių. Šeimoje augo 4 broliai ir vienas priglaustas našlaitis. Vytautas buvo vyriausias vaikas.

Kas Uosį paskatino tapti partizanu? „Kai 1944 m. antrą kartą buvo okupuota Lietuva ir paskelbta jaunų vyrų mobilizacija į tarybinę armiją, mano kartos jaunimas atsidūrė tarsi kryžkelėje ir pasirinko partizaninį kelią. Mano apsisprendimą nulėmė tėvo ištarti žodžiai: „Vaikai, geriau žūkit savo žemėje, už savo interesus, negu už okupantų.“ – Prasidėjo partizaninis karas, svarbiausia buvo tarnauti Dievui, tėvynei ir artimui“ – kalbėjo V. Balsys. Tėvas ir pirmąjį bunkerį padėjęs išsikasti. Iš pradžių dar namuose su broliu slapstėsi, bet 1944 m. prasidėjo kratos, nesinorėjo, kad tėvai nukentėtų, tad pasitraukė į mišką.

„Visi partizanai gelbėdami tėvus toliau nuo namų eidavo, bet bėgant metams iššifravo, ištrėmė visus tėvus, kurie legalizavosi visiems po 10 metų skyrė į lagerius.“

Šeimos narių gyvenimai nebuvo lengvi: tėvus ištrėmė, tėvas žuvo būdamas 47 m., mama 1948 m. ištremta į Irkutską, brolis Viktoras 1945 m. žuvo būdamas 17 m., namuose per kautynes, kai partizanus apsupo priešas.

Kitas brolis, Kazimieras, mirė 1948 m. dėl kankinimų: mokytojaujant Jurbarke jį iškvietė tardymams, kankinimų metu sutraiškė kaukolę, jis spėjo pareiti, bendradarbiams pasipasakoti kas nutiko ir mirė.

V. Balsys prisiminė pirmąją sovietų okupaciją 1940 metais, kai buvo parodytas neįsivaizduojamus žiaurumus lietuvių tautai. „Okupantai suspėjo sunaikinti visą Lietuvos kariuomenę, Šaulių sąjungą, mokytojus, inteligentiją. Visi jie atsidūrė tolimam Sibire, o dauguma buvo sušaudyti“, – dėstė V. Balsys.

„Europa 1945 m. šventė II Pasaulinio karo pabaigą, o mes toliau kovojome dėl laisvės, tęsėme partizaninį karą Lietuvoje. Bet tas pralietas 30 tūkst. jaunų vyrų ir merginų kraujas – ne veltui, mes išsikovojome pergalę, šiandien esame laisvi“, – sakė V. Balsys.

Partizanavo trejus metus

Partizanu V. Balsys tapo 1945 m. ir žiemą jau praleido bunkeriuose. Jis mena, kad Lietuvoje kaupėsi dideli būriai partizanų ir praktika parodė, kad su dideliu būriu išsislapstyti labai pavojinga: priešas iššifruoja iš lėktuvo ir pan. stovyklas, jos būna apsuptos ir kovų metu pareikalauja daug aukų.

Lietuvoje 1944-1948 m. buvo suorganizuotos 9 Lietuvos laisvės kovų apygardos: Dainavos, Didžiosios kovos, Vyčio, Algimanto, Vytauto, Tauro, Žemaičių, Kęstučio, Prisikėlimo. V. Balsys priklausė Tauro apygardai.

Kartu atsirado ir išdavikų būriai, partizanų uniformomis vilkintys priešai, ginkluoti įsiterpdavo į partizanų būrius. „Tokios išdavystės būdavo kruviniausios, netikėtos“, – pastebėjo V. Balsys.

Partizanavo jis Kazlų Rūdos miškuose, Lietuvos puskarininkio Jono Misevičiaus būryje. Beje, bunkeris atstatytas, jam suteiktas valstybės paveldo statusas.

Pirma išdavystė

Paprašytas prisiminti, V. Balsys papasakoja įsimintiniausius partizanavimo epizodus. Pirmiausiai pasakoja apie 1945 m. kovo 26 d. išdavystę: gavęs vado įsakymą, su kitais dviem turėjo nuvykti į netolimą Paežerių stovyklą, kuriai vadovavo kapitonas Arlauskas. Per vėlai paaiškėjo, kad būryje yra išdavikų.

„Laukė pirma Tauro apygardos išdavystė. Arlausko brolis studentas išsipasakojo draugui, kad brolis vadovauja partizanų būriui, jo draugas buvo kagėbistų užverbuotas, atvyko, privertė jį nuvesti iki stovyklos, apsupo ir prasidėjo kova. Rusų kareiviai neužėmė pačios stovyklos, į vakarą pasitraukė, mūsų vadai irgi. Žuvo kapitonas Arlauskas ir aš porą kulkų gavau į koją ir šlaunį. Paeiti negalėjau, turėjau granatą, atsisukau, patraukti šniūrelio neskubėjau, laukiau vyliausi sulaukti kovos draugų pagalbos. Nakties metu mane atrado sugrįžę partizanai, tarp 16-kos žuvusiųjų jaunų vyrų. Jaunesnis brolis parnešė mamelei mano kruvinus marškinius išplauti, nepagalvojęs… Ta plaukus rovėsi, kad manęs jau gyvo nėra. O tik po 3 mėnesių pradėjau su lazda vaikščioti“, – pasakojo V. Balsys.

Padegė tėvų namus

Kitas skaudus atvejis nutiko grįžus namo, kai 1945 m. naktį iš birželio 12 į 13 d. V. Balsys vyko aplankyti mamos į tėviškę Zapyškyje, Kluoniškių kaime.

„Kartu prisiprašė vykti, kaip vėliau paaiškėjo, užverbuotas šoferiukas. Atėjom 14 partizanų su užduotimi pernakvoti, pavakarieniavom, išsiprausėm, pasikeitėm baltinius. Sekančią naktį buvo numatyta bunkeris prie Pavilkijo, naktį turėjome tą vietą pasiekti. Bet, ankstyvą birželio 13 rytą, NKVD kareivių būrys apsupo mano tėvų sodybą ir iš padegamų kulkų sutratėjo kulkosvaidžiai, uždegė trobesius. Kautynių metu žuvo 5 partizanai, jų tarpe ir mano jaunesnis brolis Viktoras, kuriam tebuvo vos 17 metų…“, – trumpam romiai susigraudinęs nutilo V. Balsys.

Džiaugdavosi, kad pavalgydavo bent kartą per parą

Uosis mena, kad sunkiausia būdavo žiemą: bunkeryje šalta, drėgna, pats žaizdas gydėsi po žeme, plovė peroksidu ir kt., baltiniais aprišdavo, nes nebuvo binto. „Ir parazitus šėriau, pragulėjau ant kartelių, žaizdos atsivėrė“, – pasakojo V. Balsys.

Mažam bunkery du žmonės tilpdavo gyventi. Vasarą būdavo lengviau: uogos atsiranda, grybai. „Teko ir badauti, būdavo, jei kartą per parą pavalgai – tai labai ta diena gera. Džiaugdavomės juoda duona ir pienu iš ūkininkų, pamiškių gyventojų, kurie vieningai palaikė partizanus ir remdavo mus“, – sakė V. Balsys.

Partizanu Uosis išbuvo iki 1948 m.

Lageryje svajojo apie lietuvišką, juodą duoną

1948 m. sausio 13 d. V. Balsį sugavo. „Pabudau kraujuose, į galvą sumuštas, rankos/kojos surakintos, į trobą įstumtas, prie Botanikos sodo. Prasidėjo tardymai, mušimai. Rudenį atsidūriau Norilske, kur 12 mėn. žiema, o likęs laikas  – vasara (šypsosi). Ten buvau iki 1955 metų“, – kalbėjo V. Balsys. Lageryje buvo apie 5 tūkst. politinių kalinių.

Vyras dirbo anglių kasykloje, kartą gelbėjant du lietuvius nuo griūvančios anglies luitų, pačiam sulūžo abu raktikauliai. Iki lagerio 2 km padėjo paeiti du bičiuliai, mat pats galvos jau nenulaikė. „Medikai iš vielos susuko du žiedus, užmovė ant pečių, surišo virves. Vienas petys suaugo aukštesnis“, – kalbėjo pašnekovas ir tęsė: „Lageryje Norilske viena mintis nedavė ramybės: ar kada nors dar gyvenime pavalgysiu sočiai juodos lietuviškos duonos? Paskui sau ausį nusisukau, neturiu teisės taip galvoti, nes tada jau viskas man… Mus gelbėjo optimizmas, alkani ir lageryje buvome, tačiau dainavome lietuviškas dainas, svarstėme, kas valdys Lietuvą, buvome įsitikinę, kad vis tiek ji bus laisva. Šios mintys mus išgelbėjo“, – atviravo V. Balsys.

Pašnekovas mena, kad pirmus dvejus metus anglių kasykloje po dirbo nebuvo kur nusiprausti, prisimena, kad darbinininkai buvo patys juodi kaip angliukai ir pažindavo vienas kitą tik iš balso ar eisenos. Vos du kartus per mėnesį nusiprausdavo: kinai tirpindavo ledą ir leisdavo naudotis, būdavo 3 ar 4 litrai vandens, gabaliukas ūkiško muilo – ir suodžiai palieka purviną kūną, bet ne sielą.

Po lagerio iki 1966 m. V. Balsys buvo tremtyje Kazachstane, ten dirbo vario kasykloje. Tais pačiais metais gavo pasą su atžyma „Įtartinas“.

Netrukus grįžęs į Lietuvą sukūrė šeimą, žmona medikė Irena jau mirusi nuo vėžio, kartu augino dukrą Rūtą, sūnus neišgyveno. 2003 m. Karininkų ramovėje vyko visų Lietuvos partizanų suvažiavimas, jo metu V. Balsys paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo vadovu.

Stebina jaunoji karta

Partizanas Vytautas Balsys-Uosis ragina džiaugtis, kad 27 metus esame laisvi. Jo manymu, atėjo laikas, jaunajai kartai tapti vieningai, mylinčiai ir gerbiančiai tėvynę Lietuvą ir jos tradicijas, papročius, istoriją, kultūrą.

„Džiugu, kad profesionalūs kariai, kariai savanoriai, šauliai, kiti su uniformomis per valstybines šventes stovi rikiuotėje. Gerai, kad esame NATO, ES nariai. Reikia akcentuoti, kad nuo jūsų pačių viskas priklauso. Skaudu, kad nepabundam, netampam vieningi, nemylim Lietuvos… Skaudu dėl emigracijos, jei tokiu tempu kaip dabar emigruos iš Lietuvos – tai po 50 m. ji liks tik žemėlapyje“, – niūriai svarstė V. Balsys.

Pabaigoje jis palinkėjo portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojams būti optimistais ir ryžtingai siekti gyvenimo tikslų.

„Dievo dovana, jei esi optimistas, būkit ir jūs, jaunimas, tokie, kaukitės iki pergalės visur. Mūsų taip sunkiai iškovotą, brangią laisvę, nepriklausomybę paliekame saugoti jums, jauniems“, – pokalbį baigė partizanas Vytautas Balsys-Uosis.

Tai devintas straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

49 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Praneša skaitytojai: avarija už „Megos“ stabdo eismą

Premjeras stojo ginti A. Verygą: jis mažina vaistų kainas

Stadione sumuštas iš mokyklos ėjęs nepilnametis

Specialiosioms tarnyboms pranešta apie nemalonų tvaiką

Kauno įgulos kariai kviečia kartu švęsti kariuomenės dienos 99-ąsias metines

Kinai Kauno rajone domisi žemės ūkiu, galimybėmis studijuoti ir investuoti

Eurolygos akistatoje – susidūrimas su komandai pažįstamu žaidėju

Žvalgosi didžiausių metų geradarių

Kviečia atsiliepti eismo įvykį mačiusius gyventojus

Sunerimę skaitytojai: kas vyksta Kauno oro uoste?