Mirė legendinio poeto, literatūros klasiko P. Širvio žmona

Apie tai savo socialiniame tinkle „Facebook“ ketvirtadienio vakarą paskelbė aktorius Robertas Šarknickas:

„Užgeso Birutės tylioji Pauliaus Širvio gyvenimo šviesa.

Yra žmonių, kuriuos sutinki vėlai – lyg iš kito laiko, iš kitos durų pusės, kuri seniai pravira, bet tik dabar tave įsileidžia. Taip atsitiko ir man, kai vieną dieną nuskambėjo Birutės skambutis. Jos balsas buvo tylus, švelnus, bet kartu turėjo kažką nepaprastai stipraus – lyg žmogaus, kuris visą gyvenimą nešiojo savyje didelę meilę ir dar didesnę vidinę ramybę.

Ji paskambino tik tam, kad padėkotų: už Pauliaus Širvio populiarinimą, už eiles, už balso tembrą, kuris jai tarsi sugrąžindavo brangųjį Pauliaus pasaulį. Nuo to skambučio mūsų bendravimas užsimezgė natūraliai, pasiskambindavome“, - rašė aktorius.

Per tą laiką B. Bliekaitė-Širvienė kelis kartus aktorių pasikvietė ir į Kauną.

„Kelis kartus jos kvietimu atvykau į Kauną – vakarų, pokalbių, tylių prisiminimų. Birutė kalbėjo atvirai, paprastai, be skubos. Ji nemokėjo vaidinti – kiekvienas žodis buvo tikras.

Paklausiau jos vieno klausimo, kuris man seniai kirbėjo širdyje: kaip jūs išlaikėte ramybę, kai Paulius rašė meilės eiles kitai moteriai? Birutė nusišypsojo taip, kaip šypsosi žmonės, daug iškentę, bet niekada neužsisklendę. „Buvo sunku“, – prisipažino. – „Bet paskui nepykau. Juk jis poetas. Aš jam nedariau rėmų.“

Ji su Pauliumi gyveno devynerius metus. Po to jų keliai išsiskyrė, bet tai nebuvo išsiskyrimas, kuris viską nukerta. Dokumentai niekada neatskyrė to, ką siejo širdis. Ir kiekvieną kartą, kai Paulius atvykdavo į Kauną, jis pirmiausia aplankydavo Birutę – su dukrele, su žodžiais ir tyla, kuria tik tikri žmonės moka dalintis.

Apie Pauliaus mirtį Birutė kalbėjo taip, kaip kalbama apie legendas, kurios jau turi savo gyvenimą. Ji sakė, kad Paulių rado tik po kelių dienų, nors jis buvo sveikas, stiprus. Tas vakaras – vienintelis, kai durys buvo užrakintos.

Kodėl? Kas nutiko? Ar tai tik atsitiktinumas? Birutė atsakymo neturėjo, tik tylų jausmą, kurį neša žmonės, matę daugiau, nei papasakoja. Tai ne kaltinimai, ne faktai – tik ilgametės atminties šešėliai, kaip ir pridera legendomis apaugusiems poetų likimams“, - prisiminimais dalijosi R. Šarknickas.

Anot jo, tai buvo meilė, išlikusi iki paskutinio atodūsio.

„Vienas švelniausių Birutės prisipažinimų buvo toks paprastas, kad net pritrenkia savo tiesa: „Aš jį iki dabar myliu. Iki pat mirties.“

Ta meilė nebuvo romantiška legenda. Ji buvo kasdienybė, kantrybė, neištartos nuoskaudos ir begalinis atlaidumas. Birutė nepavydėjo Pauliaus pasaulio – ji jam priklausė taip tyliai, kaip priklauso tik tie, kurie supranta žmogų giliau nei jo eilėraščiai.

Birutė pasakojo, kad vakarais dažnai įsijungdavo mano „Facebook“ puslapį. Prieš miegą klausydavo skaitomų eilėraščių, klausydavo muzikos, kuri lydėdavo Pauliaus žodžius. Ji klausydavo ne manęs – ji klausydavo jo. Tik jos pačios širdimi.

Aš dėkoju tau, miela Birute, ypatingoji, švelnioji mano klausytoja. Buvo didelė garbė tau deklamuoti tavo mylimo vyro eiles. Dabar žinau, kad klausydamasi jų tu tarsi vėl grįždavai pas jį – į tuos devynerius metus, kurie niekada neišnyko, tik atsitraukė į gražų prisiminimų rūką.

Birutė – paskutinė Pauliaus šviesos saugotoja. Ji išėjo tyliai, kukliai, taip, kaip ir gyveno. Bet kartu išėjo žmogus, kuris savo širdyje išsaugojo visą Pauliaus Širvio švelnumą, skausmą ir meilę. Dabar jie abu – jau vienoje šviesoje. O mums lieka jų istorija, kurią Birutė pasakojo taip švelniai, tarsi saugotų trapų stiklą.
Ir lieka jos balsas, tas pirmasis skambutis, kuriame buvo visa jos širdis.

Sudie, mano ypatingoji klausytoja Birute Širviene“, - dalijosi aktorius R. Šarknickas.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus duomenimis, poetą P. Širvį daug kas vadina lietuvišku beržu. Ne vienas jį pažinojęs žmogus taip jį vadina ir prisiminimų knygoje „Metai su Pauliumi“.

Nors P. Širvys gimė Padustėlyje, Zarasų rajone, jaunystę praleido Rokiškyje, ketvirtį amžiaus gyveno Vilniuje, Kaune jis taip pat paliko savo pėdsakus – dirbo „Nemuno“ redakcijoje, o 1973 m. Palemone buvo vainikuotas kaip Poezijos pavasario laureatas.

Kaip skelbia 15min.lt, P. Širvio ir Birutės pažintis prasidėjo 1950-aisiais Pandėlyje, kur tuomet 30-metis P. Širvys dirbo laikraščio „Spalio pergalė“ redaktoriumi. Birutei tuomet ėjo šešiolika, mokėsi ketvirtoje gimnazijos klasėje.

Jų santuoka įvyko po dviejų metų – 1952-aisiais, bendras jų gyvenimas tęsėsi devynerius metus.

Anot portalo, po skyrybų B. Širvienė paliko Vilnių ir išvyko gyventi į Kauno rajoną. Gyvenimą su poetu Birutė ir vėliau vadino pačiais gražiausiais, bet dramatiškiausiais savo gyvenimo metais.

P. Širvys mirė 1979 metais, palaidotas Antakalnio kapinėse.