„Kauno apylinkės vis dar slepia neatrastų lobių“: pokalbis su geologijos entuziaste R. Fluturiene

Ieškoti šimtus milijonų metų skaičiuojančių gyvybės pėdsakų – taip šiandien savo laisvalaikį leidžia kaunietė, etnokultūros puoselėtoja Rūta Fluturienė. Jau daugiau nei dešimtmetį geologija jai – ne tik pomėgis, bet ir būdas pažinti pasaulį. O viskas prasidėjo visai netikėtai – nuo pirmųjų archeologinių kasinėjimų.

– Senokai. Tuo metu dar nebuvau apsisprendusi, ką noriu veikti gyvenime. Tėvai parodė Paminklų konservavimo instituto skelbimą – buvo renkama grupė kasinėjimams. Nuėjau ir man labai patiko. Tai buvo Pažaislio vienuolyne. Užkabino viskas – žmonės, aplinka, pats procesas, kai po truputį atsiveria žemės sluoksniai.

– Pradžioje – ne. Dirbome su archeologų priežiūra. Jie parodydavo, paaiškindavo. Nuimi vieną sluoksnį, kitą, ir pradedi matyti, kas slypi po žeme. Tas procesas labai įtraukia.

– Daugiau nei dvidešimt metų. Kiekvieną vasarą laukdavau kasinėjimų. Dirbdama mokykloje galėjau tam skirti pakankamai laiko per atostogas. Baigiasi mokslo metai – ir jau skambinu, klausiu, ar priims. Mane labiausiai žavėjo ne radinio vertė, o pats atradimo procesas.

– Labai įspūdingi buvo kasinėjimai Marvelės kapinyne – ten rasti palaidojimai su įkapėmis, papuošalais. Apie tą vietą net knyga išleista. Bet apskritai įdomiausia yra momentas, kai iš mažos formos pradedi suprasti, kas tai galėtų būti.

– Visai netikėtai. Kartą radau įdomų akmenį, paklausiau, kas tai – pasakė, kad suakmenėjęs koralas. Tada dar per daug nesidomėjau, bet vėliau pradėjau gilintis. Norėjosi suprasti, kas tai per dalykas, kaip jis susidarė. Taip po truputį įsitraukiau.

– Daugiausia karjeruose, taip pat upių pakrantėse, laukuose. Ypač gerai ieškoti po lietaus – tada paviršius nuplaunamas ir viskas geriau matosi. Kauno marios taip pat labai turtinga vieta.

– Ne pats radinys, o pažinimas. Kai randi kažką nematyto, pradedi ieškoti informacijos, klausinėti, aiškintis. Tai yra didžiausias džiaugsmas. Seni radiniai jau pažįstami, o nauji – tai tikras atradimas.

– Taip, būna tokių, apie kuriuos sakoma, kad Lietuvoje jų net negali būti. Bet jie yra. Greičiausiai atnešti ledynų iš kitų regionų. Tai dar labiau skatina domėtis.

– Tai ilgas ir kantrybės reikalaujantis darbas. Iš pradžių matai tik viršų. Reikia akmenį išlaisvinti iš vadinamosios matricos – su kaltu ar specialiais grąžtais. Po truputį valai, milimetras po milimetro, kol pradeda ryškėti detalės. Kartais tam prireikia valandų.

– Taip ir yra. Kaip kiti lipdo ar drožia, taip čia – iš akmens išlaisvini gyvybę, kuriai gali būti 400 ar net 500 milijonų metų. Tai labai stiprus jausmas.

– Ne. Niekada nežinai, ar jis sveikas. Per tūkstančius metų žemės spaudimas gali jį pažeisti. Todėl reikia labai daug kantrybės.

– Dažniausiai ne. Tai tarsi nerašyta taisyklė. Jei paklausi, išgirsi tik – „karjere“. Bet mes visada stengiamės elgtis atsakingai, neimti per daug, gerbti vietą.

– Kaune yra nemažai geologijos entuziastų. Tai ne tik hobis. Tai būdas pažinti pasaulį ir laiką. Kai laikai rankoje akmenį, kuriam šimtai milijonų metų, pradedi visai kitaip galvoti apie laiką, apie gyvenimą. Ir supranti, kad net čia, Kauno apylinkėse, dar yra labai daug neatrastų dalykų.