Choro „Kamertonas“ vadovas K. Jakeliūnas: „Privalai pabandyti peršokti ir tą kartelę, kuri, atrodo, per aukšta“

Vienas jų – jau vasario 6 d. autentiškoje industrinėje erdvėje, legendiniame Šančių garaže Kaune, įvyksiantis dueto „Tykumos“ ir choro „Kamertonas“ vizualus koncertas. Pastarojo idėja kilo neatsitiktinai – muzikos kelią papildžius vairuotojo profesija.

– Neprisimenu, kiek man tada buvo metų – gal treji, tačiau mama pasakojo, kad susirinkau vaikų grupę, nusilaužiau kažkokį pagaliuką, pradėjau jiems diriguoti ir liepiau dainuoti. Matyt, tas kodas buvo uždėtas labai seniai. Vėliau prasidėjo Klaipėdos muzikos mokykla, tėvai leido į E. Balsio menų gimnaziją. Kitos išeities nebeliko – tik sekti muzikos keliu. Mokykloje mokiausi ne itin gerai, bet vis dėlto pavyko pasiekti savo. Esu labai dėkingas savo pirmajam dirigavimo mokytojui Gintautui Misiukevičiui, kuris mane nukreipė šiuo keliu ir padėjo atsidurti ten, kur esu dabar.

– Darbą su mėgėjų kolektyvu pradėjau dar studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje trečiame kurse. Ne kiekvienas studentas tuo metu turėjo savo kolektyvą, tad man tai buvo didelė patirtis – pradėjau dirbti ne prie veidrodžio, o su tikrais žmonėmis. Man buvo vos 23-eji, o dainininkai – gerokai vyresni, todėl mane vadino ne vadovu, o vadovėliu (juokiasi). Metai bėgo, ir šiandien tas laikotarpis atrodo gana sėkmingas: pasiekimai, išvykos ir pernai paminėtas choro 30-ies metų jubiliejus.

Patirtis kaupėsi ir Kauno valstybiniame chore kuriame nuo dirbau ne tik dainininku, bet ir dirigentu – čia visi profesionalai, sekantys kiekvieną tavo judesį, tai, kaip kalbi. O juk pasitaiko, kad ir pats partitūrą esi gavęs vos prieš kelias minutes. Tai buvo įtemptas, bet labai smagus etapas, davęs daug profesinės patirties. Turiu labai gerą kritikę – savo žmoną Rasą. Tai sakau tik gerąja prasme: žmogus iš šalies yra didžiulė parama – ji padeda, pataria, pasiūlo, ką būtų galima padaryti geriau.

Jaučiu, kad metai bėga, keičiuosi. Pradžioje sklandė kalbos, jog esu despotas ir „Kamertone“ dainuoti nelengva. Tačiau tas despotas, atėjus į chorą, pasirodo ir kitomis spalvomis. Kai esi jaunas, entuziastingas, turi didžiulių tikslų, tai duoda rezultatų. Privalai peršokti kartelę, kuri, atrodo, per aukšta – jei tai pavyksta, auga ir kolektyvas.

O šiandien jau esu pagyvenęs meškiukas (juokiasi). Atsiranda vaikai, keičiasi pojūčiai, jautrumas. Kartais pradedu diriguoti kūrinį ir pajuntu, kaip kaupiasi ašaros – net pats ne visada žinau kodėl. Baisių momentų vis mažėja. Suprantu, kad man choras yra darbas, o chorui – malonumas, į kurį jie ateina po darbų, savo laisvu metu. Aš labai džiaugiuosi, kad jie kartu su manini tobulėja ir siekia tų pačių tikslų.

– „Kamertono“ dainininkai ateina su labai skirtingomis patirtimis – didžioji dalis choristų yra baigę muzikos mokyklas, kiti, nors ir neskaito muzikinio rašto, turi puikią klausą.

Nemėgstu, kai mane vadina maestro – tuomet pajuntu tam tikrą atstumą. Turiu vardą, juo ir siūlau kreiptis. Noriu bendrauti paprastai, susijungti dėl vieno bendro tikslo. Žinoma, kartais negali prisileisti žmonių taip arti, kad jie taptų tavo draugais – būnant choro vadovu tenka laviruoti.

– Prisipažinsiu, dueto „Tykumos“ anksčiau nežinojau – mūsų pirmasis susitikimas įvyko 2022 metais, „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos metu, beprotiškai įdomioje vietoje – Žaliakalnio vandens rezervuare. Tuo metu iš rezervuaro buvo išleistas vanduo, o pati erdvė – nepaprasta: visais metų laikais čia palaikoma šešių laipsnių temperatūra. Iki šiol kartais pasižiūriu to koncerto įrašus – tai buvo kažkas neapsakomo.

„Tykumos“ groja visiškai alternatyvią ambientinę muziką, naudoja daugybę instrumentų, o kai prie to prisideda chorinės muzikos perlai, atsiranda ypatingų spalvų. Tas koncertas buvo visai kitoks – nesinorėjo jo paleisti. Prireikė dar kelerių metų, kol atradome kitą, alternatyvią erdvę.

– Turiu pomėgį didelėms transporto priemonėms, todėl supratau, kad noriu išsilaikyti autobuso vairuotojo teises. Taip prieš ketverius metus pradėjau dirbti „Kautroje“. Čia viskas visiškai kitaip nei muzikos pasaulyje – tai leidžia pravėdinti galvą, pakeisti darbo pobūdį. Yra nuolatinis bendravimas su žmonėmis: negali būti piktas, kiekvieną nesusipratimą tenka spręsti ramiai ir gražiai. Žmonės padėkoja, kad juos parvežei namo, ir, matyt, ta akimirka yra labai svarbi.

Dirbdamas vairuotoju pamačiau Šančių garažą ir supratau, kad čia būtina kažką nuveikti. Tai vienas iš tų pastatų, turinčių unikalų betoninį arkinį stogą, autentiškas erdves.

Apie šią idėją papasakojui įmonės eismo tarnybos vadovui Alvydui Periokui, kuris iš karto mane nukreipė pas įmonės generalinį direktorių Liną Skardžiuką. Jis man pasirodė lyg užsidegęs, palaikantis idėją, visiškai paprastas ir šiltas žmogus. „Kautrai“ švenčiant gimtadienį, koncertas pasirodė labai tinkama proga. Esu dėkingas už pasitikėjimą ir galimybę šią idėją įgyvendinti.

– Daug kas sakė: „bet juk čia pilna dulkių, mėtosi varikliai.“ Tačiau tai ir yra visa esmė – žmonės nėra matę šios erdvės. Vaikštai šalia autobusų kapotų, aplink stovi transporto priemonės, tvyro padangų ir gumos kvapas. Tai visai kitas pojūtis. Šios vietos visuomenei dar neatrastos, nustebo net patys choristai.

Būsimą patirtį apibūdinčiau vienu žodžiu – „wow“. Tai nėra tradicinis kelias ar metodika. Per keturiasdešimt penkias minutes susilies visiškai alternatyvi „Tykumų“ muzika ir „Kamertono“ atliekama chorinė klasika – Vaclovo Augustino, Juozo Naujalio, Juozo Gudavičiaus kūriniai. O klausytojams galiu pasakyti viena: šalta tikrai nebus – muzika sušildys.