Neveiksnumo instituto pinklės: kodėl susigrąžinti teises sunkiau, nei jas prarasti

Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, griežti apribojimai nustačius psichiatrinę diagnozę taikomi tik išskirtiniais atvejais.

Pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. priimtas LR Vidaus reikalų ministro ir LR Generalinio prokuroro įsakymas numato prokurorų sveikatos tikrinimo tvarką – įsigilinus į įsakymą tampa aišku, jog prokuroro pareigų negali eiti asmenys, kuriems diagnozuoti įvairūs skirtingi psichiatriniai sutrikimai – tarp jų ir pakankamai dažni sutrikimai, kaip pavyzdžiui depresija.

Panašių profesijų yra ir daugiau – panašūs reikalavimai keliami teisėjams, asmenims dirbantiems su slapta informacija, statutiniams pareigūnams ir profesionaliems kariškiams, kurių tarnyboje naudojami šaunamieji ginklai. Taip pat griežtesni reikalavimai keliami asmenims, dirbantiems su pavojingomis cheminėmis ar narkotinėmis medžiagomis, bei pavojingomis darbo sąlygomis – su elektra, įtampa ir panašiai.

Beveik tokie pat apribojimai taikomi ne tik kai kurių profesijų atstovams, bet ir kai kurioms veikloms – įsivaikinimo, ginklo turėjimui, automobilio vairavimui. Tiesa, daugeliu atvejų sprendžiama individualiai.

Pavyzdžiui, turint dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimo (ADHD) diagnozę, dėl galimybės vairuoti turint B kategoriją sprendžiama individualiai.

Kitais atvejais numatomos papildomos sąlygos – pavyzdžiui, jei prokurorui anksčiau buvo diagnozuota depresija, bet po sutrikimo stebima stabili būklė, prilygstanti pilnam pasveikimui, tuomet tokias pareigas žmogus eiti gali.

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Psichikos sveikatos skyriaus patarėja Marija Oleškevičienė portalui „Kas vyksta Kaune“ teigė, jog anksčiau apribojimų būta gerokai daugiau. Tačiau nuo 2020 m. SAM veikia darbo grupė, kuri peržiūrėjo daugelį apribojimų.

Iki 2020 m. panašūs apribojimai buvo taikomi antstoliams, advokatams, notarams, medikams. Kartais griežti apribojimai privesdavo prie kuriozinių situacijų.

„Jiems (medikams, aut.) buvo taikomi labai stiprūs apribojimai ir medikai galėjo netekti licenzijos, jei netyčia susirgtų depresija. Dabar medikams nėra taikomi jokie apribojimai“, – pastebi M. Oleškevičienė.

Tuomet buvo įvesta ir daugiau lankstumo, atsižvelgiama į individualius atvejus.

„Mūsų teisinėje bazėje yra labai daug individualių sprendimų priėmimo, kai sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į labai daug faktorių.

Pavyzdžiui, į remisijos stabilumą – jei remisija yra tam tikrame laikotarpyje, tuomet žmogus gali dirbti be apribojimų, arba net turėti ginklą. Jei tarkime žmogus serga depresija penkis metus, bet jokių atkritimų nėra, apribojimai naikinami. Arba kai kuriais atvejais priimamas individualus sprendimas, jei būklė yra stabili, vaistus vartoja stabiliai“, – paaiškina SAM atstovė.

Tikėtina, jog greitu metu šios tvarkos iš esmės nesikeis.

„Šiuo metu daugiau peržiūrėti, nei yra dabar, poreikio nematome, (...) ta grupė, veikia visai neseniai, kažkokių indikacijų peržiūrėjimui, šiai dienai mes neturime“, – teigia M. Oleškevičienė.

Taigi, nors ribojimai, susiję su psichiatrinėmis diagnozėmis, taikomi pakankamai retai, visai kitaip yra asmenims su negalia, kuriems nustatomas protinis atsilikimas, demencijos formos ar kiti sunkūs psichikos sutrikimai.

Tokiu atveju asmeniui gali būti taikomas neveiksnumo institutas, reglamentuojamas Civilinio kodekso (CK).

Neveiksnumo nustatymo procesas paprastai inicijuojamas kreipiantis į teismą – tai gali padaryti asmens artimieji (tėvai, sutuoktiniai, vaikai), globos institucija (pavyzdžiui, socialinės pagalbos centras) ar retesniais atvejais, prokuratūra. Tuomet teismas paprastai skiria nepriklausomą medicininę ekspertizę, kurią paprastai apima psichiatro ir psichologo išvados ir vertinimai, nors kartais pasitelkiami ir kiti ekspertai.

Jei teismas, išnagrinėjęs ekspertų išvadas, įrodymus ir liudytojų parodymus, nustato neveiksnumą, paskiriamas globėjas. Dažniausiai tai būna neveiksnaus asmens artimasis.

Šiuo metu neveiksnumas tam tikrose srityse pripažintas maždaug 10 tūkstančių gyventojų.

Negalios organizacijų forumo prezidentė Indrė Širvinskaitė sako, jog iki 2016 m. neveiksnumo institutas buvo taikomas itin aptakiai – apribojamos kone visos gyvenimo sritys.

2016 m. buvo įvykdyta reforma, kuria siekta Lietuvoje veikiantį neveiksnumo institutą šiek tiek priartinti prie tarptautinių žmogaus teisių standartų, remiantis Jungtinių Tautų (JT) asmenų su negalia konvencija, kuri sako, kad negalia neturėtų būti pagrindas apriboti žmogaus teisinį veiksnumą.

Pagal šią reformą, teismai turėtų numatyti sritis, kuriose asmuo yra neveiksnus. Vis dėlto, praktikoje teismai neretai vis dar nurodo visas apribojimų sritis. Teismai gali nuspręsti net ir dėl priverstinės kastracijos ir sterilizacijos, tai atliekant be asmens sutikimo.

„Žmonės dažnai negali nei balsuoti, nei turėti banko kortelės, nei dirbti. Iš tikrųjų matome didelį dalį atvejų, kai yra neproporcingai apribojamos žmogaus teisės, vietoj to, kad būtų suteikiama pagalba, kurios jiems reikia – ar tai būtų pagalba dėl turto administravimo, ar vyresnio amžiaus žmonės negali patys savarankiškai kiekvienos funkcijos atlikti“, – pastebi I. Širvinskaitė.

Tačiau I. Širvinskaitė pabrėžia, jog teismų praktika pamažu keičiasi. Precedentą formuoja ir vis dažniau laimimos bylos, kurių metu žmonės atgauna dalinį ar pilną veiksnumą.

„Teismai šiek tiek permąsto ir atidžiau žiūri. Aišku, priklauso nuo teisėjo ir jo kompetencijos.

Bet vis dėlto, mes matome, jog ypač jei įsitraukia advokatai, kurie yra parengti šitoje srityje, teisėjams vis dėlto pavyksta rimčiau ir atidžiau įvertinti, ar tikrai yra pagrindas nustatyti neveiksnumą, ar yra kitų alternatyvių priemonių.

Kartais mes irgi esame susidūrę su tuo bylose, į kurias įsitraukiame, jog šeima kreipiasi galvodama, jog neveiksnumo nustatymas yra vienintelė išeitis, arba net nesupranta to pasekmių, tada bando atsiimti prašymą. Tada jau gaunama psichiatro išvada, kuri nėra labai tiksli, arba irgi formaliai surašyta ir dažnai teismai vis dar pasitiki psichiatro išvada“, – paaiškina ekspertė.

Anot Negalios organizacijų forumo prezidentės, kitose Europos valstybėse matome geros praktikos pavyzdžių – Airijoje, Ispanijoje ir kitose valstybėse, neveiksnumo institutas beveik panaikintas, taikomas tik ypač išskirtiniais atvejais. Esą vietoj neveiksnumo nustatymo, reikėtų suteikti pagalbą žmogui priimant sprendimus.

„Vis dėlto, tarptautinė žmogaus teisių praktika sako, kad nereikėtų iš žmogaus atimti teisių, o padėti tas teises įgyvendinti, tiek atskirais teisės institutais, tiek derinant su socialinėmis paslaugomis ir kita pagalba“, – pabrėžia I. Širvinskaitė.

„Pagal metodiką su žmogumi dirba specialistas, kuris ir padeda priimti sprendimus. Taip pat yra ir kitos alternatyvios priemonės, kurias reikėtų įvesti ir kurias planuojama įvesti šiais pakeitimais – pavyzdžiui, paprastasis turto administravimas.

Tuomet vien dėl to, kad žmogui reikia pagalbos administruojant turtą ar išimant pinigus iš kortelės, nereikėtų eiti per teismo procesą ir nustatinėti neveiksnumą, kas yra ilgas ir sudėtingas procesas, atimantis iš žmogaus teises. Būtų galima paprastesniais mechanizmais tuos veiksmus atlikti – tai palengvintų kasdienybę tiek patiems žmonėms, tiek jų artimiesiems“, – teigia Negalios organizacijų forumo prezidentė.

„Žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia atveju, taip pat svarbu kompleksinis požiūris – kad būtų palaikomas veiksnumas, padeda ir įgūdžių programos, suteikiama nuolatinė pagalba, ko dabar labai pasigendama. Tiesiog nustatomas neveiksnumas ir žmogus yra paliekamas, neveiksnus. Bet paslaugos ar pagalba dažnai nėra suteikiama tokia, kokios reikėtų“, – priduria I. Širvinskaitė.

2016 m. reforma taip pat įvedė būklės peržiūrėjimo komisijas. Tokios komisijos veikia kiekvienoje savivaldybėje, ne išimtis ir Kauno savivaldybė.

2024 m. Kauno miesto savivaldybės veiklos ataskaitoje skelbiama, jog 2024 m. neveiksnių asmenų būklės peržiūrėjimui užtikrinti buvo peržiūrėta 154 asmenų būklė, 2023 m. tokių atvejų buvo kur kas mažiau – vos 35.

Visgi Negalios organizacijų forumo prezidentė teigia, jog šios komisijos dažniau atlieka formalią funkciją, labai retai kreipiasi į teismus dėl neveiksnumo būklės peržiūrėjimo.

„Komisijos kaip ir turėtų peržiūrėti situaciją, kreiptis į teismą dėl veiksnumo peržiūrėjimo ar atstatymo. Bet matome, kad tai vyksta tik išskirtiniais atvejais. Tų komisijų apimtys yra pakankamai nemažos.

Kai kuriose didesnėse savivaldybėse per vieną posėdį yra peržiūrima keliasdešimt asmenų ir tai daroma pakankamai formaliai, patys asmenys labai retai kviečiami į posėdžius. Jų būklė įvertinama urmu, Ir dažnai yra neįvertinama, kas buvo padaryta, kad ta būklė pasikeistų, kokios paslaugos yra suteikiamos. Komisijos dažnai sako, kad tai nėra jų kompetencija ar mandatas vertinti, jie vertina tik būklę“, – pastebi pašnekovė.

Čia slypi ir kita bėda – nors teismui nustatyti neveiksnumą nėra labai sudėtinga (pakanka kelių specialistų išvadų), neveiksnumą kur kas sunkiau susigrąžinti.

„Nustatant neveiksnumą dažnai užtenka socialinio darbuotojo ir psichiatro trumpos išvados. Norint panaikinti neveiksnumą, reikia eiti ilgus kelius ir įrodinėti kiekvieną aspektą, kiekvienoje srityje savo gebėjimus, kaip jie pasikeitė“, – teigia I. Širvinskaitė.

Praėjusiais metais visuomenėje plačiai nuskambėjo kaunietės Editos Daugėlaitės istorija. Kaunietei 12 metų buvo atimtas veiksnumas, tačiau ji susigrąžinti galiausiai pavyko.

Nors tokie atvejai teikia vilties, anot pašnekovės, tokių sėkmės istorijų nėra itin daug, be to, norint pasiekti pergalę teisme, reikia milžiniškų resursų.

„Tai procesas, kuris vyko kelis metus, buvo pasitelkiami aukščiausio lygio ekspertų ir teisininkų resursai, prireikė bendruomenės pagalbos, kuri nuolatos palaikė. Tai buvo ir ypatingai emociškai sunkus procesas, mat kiekvieną kartą reikėjo įrodinėti, kad žmogus sugeba. Ko nei vienam iš paprastų žmonių šiaip nereikia pereiti – nereikia įrodinėti, kiek išmanai makroekonomiką ar politinę sistemą, tam, kad galėtum, pavyzdžiui, balsuoti. Tai yra žeminantis ir labai sunkus procesas. Tikrai ne iš pirmo karto pavyko tai padaryti ir tikrai ne visose srityse. Dėl to vienetai žmonių atgauna veiksnumą, žinoma, tai priklauso ir nuo negalios pobūdžio ir teisininkų pasirengimo“, – dėsto ekspertė.

Problemos slypi ir globėjų paskyrime. Keliose Vakarų Europos valstybėse globėjais paskiriami profesionalai. Kai kuriose valstybėse (pvz Vokietijoje) globėjais dažnai paskiriami teisininkai, tačiau tai gali būti ir specialiai apmokyti darbuotojai.

Lietuvoje teismai dažniausiai globėjais paskiria artimuosius, jeigu tokios galimybės nėra – institucijas. Abiem atvejais gali kilti sunkumų – pavyzdžiui, artimųjų smurtas prieš neveiksniu pripažintą asmenį atpažįstamas itin retai.

„Nėra jokios priežiūros ir dažniausiai smurtas atpažįstamas tik tada, kai jau pereina į fizinį. Bet tokie aspektai, kaip perdėta kontrolė, dažniausiai nėra pastebimi. Net jeigu ir yra smurto apraiškų, savivaldybė sako, kad neturi alternatyvų, galimybių rasti kitą globėją, kadangi profesionalūs globėjai Lietuvoje neegzistuoja, nors tai yra užsienio valstybėse taikoma praktika“, – teigia I. Širvinskaitė.

Globėju paskyrus instituciją, kyla kitos problemos – socialinės globos įstaigos iš esmės pasirašinėja sutartį su „savimi“, mat globojamas asmuo yra neveiksnus ir pats sprendimų priimti negali.

„Kartais vienintelė alternatyva yra globėju nustatyti uždarą instituciją, socialinės globos įstaigą, kurioje būtų žmogus apgyvendinimas, ir ta institucija būtų globėjas. Tada irgi yra didelė interesų konflikto rizika – mes turime organizacijų narių, kurie ir teikia paslaugas. Kartais irgi sako, kad pas mus ateina gyventi žmogus ir mes turime tapti jo globėju, nes daugiau nėra kam. Tada pasirašinėjama sutartis dėl gyvenimo tuose namuose, žodžiu namų vadovas pasirašo sutartį su savimi, kaip globėjas. Yra akivaizdus interesų konfliktas – o kas būtų, jei tas žmogus nebenorėtų ten gyventi?“, – klausia pašnekovė.

Dar praėjusiais metais buvo teiktas Teisingumo ministerijos pataisų paketas, kuriuo siekta šiek tiek pakeisti neveiksnumo institutą. Pagal siūlytus pokyčius, iš neveiksniais pripažintų asmenų nebūtų galima atimti asmeninių teisių – šeimos sudarymo, balsavimo (kas yra neperleidžiama teisė), reprodukcinės sveikatos (kastracijos, sterilizacijos ir t.t).

Vis dėlto, tuometinė reforma sustojo, sulaukius nepalankių Seimo Teisės departamento išvadų.

Anot Teisės departamento, siekis suteikti galimybę neveiksniems asmenims balsuoti prieštarautų LR Konstitucijos 34 str., kuriame nurodoma, jog „rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais“.

I. Širvinskaitė teigia, jog kitose valstybėse taip pat buvo susidurta su panašiais iššūkiais, tačiau pavyko rasti sprendimus.

„Kai kurios valstybės yra turėjusios balsavimo apribojimus savo konstitucijose ar steigiamuosiuose aktuose, yra ne tik ir pakeitę konstitucijas, kad leistų visiems žmonėms, kurie turi intelekto negalią ar kažkada buvo pripažinti neveiksniais, galimybę balsuoti.

Bendrai neveiksnumo reforma niekaip neprieštarauja konstitucijai, išskyrus šioje srityje, kur reikėtų daugiau teisininkų diskusijų, kokį sprendimą priimti. Žinoma, šioje kadencijoje veikiausiai nebus politinės valios keisti konstituciją, bet aš nemanau, kad tai yra būtina, tikrai galima po truputį, inkrementiškai, eiti link to, kad kasdienybėje žmonių teisės būtų kuo mažiau apribojamos, mažiau žmonių būtų nustatomi neveiksniais“, – teigia Negalios organizacijų forumo prezidentė.

Portalas „Kas vyksta Kaune“ pasidomėjo, koks tolimesnis likimas laukia šių pataisų. Paaiškėjo, jog Teisingumo ministerija šiuo metu rengia CK ir kitų teisės aktų pakeitimus, suteikiant didesnes galimybes žmonėms įgyvendinti savo teises, bei siekiant neveiksnumo institutą priartinti žmogaus teisių standartams.

„Teisingumo ministerija, siekdama užtikrinti Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių konvencijos numatytus asmenų su negalia apsaugos standartus ir sudaryti teisines prielaidas užtikrinti teisinį veiksnumą Lietuvos teisinėje sistemoje, yra parengusi Civilinio kodekso ir kitų susijusių teisės aktų pakeitimus – teisinio veiksnumo užtikrinimo projektų paketą. Pakeitimais siekiama stiprinti teisinio veiksnumo užtikrinimo mechanizmus šalies teisinėje sistemoje ir pasiūlyti papildomas priemones, kurios padėtų asmenims su negalia efektyviai įgyvendinti savo teises (pavyzdžiui, asmens su negalia turto paprastasis administravimas, išankstinio nurodymo instituto išplėtimas ir kt.).

Teisingumo ministerija bendradarbiauja su kitomis institucijomis, suinteresuotais subjektais, nevyriausybinėmis organizacijomis bei kartu sprendžia dėl efektyviausių teisinio veiksnumo užtikrinimo projektų paketo tobulinimo krypčių. Pastebėtina, kad neišskiriame vieno konkretaus kitos valstybės pavyzdžio kaip tinkamiausio. Diskusijų metu aptariami įvairių valstybių taikomi gerosios praktikos pavyzdžiai, kuriuos indikuoja, be kita ko, ir nevyriausybinės organizacijos, ir sprendžiama dėl galimybių juos pritaikyti ir mūsų valstybėje.

Priėmus galutinius sprendimus dėl konkrečių teisinio reguliavimo priemonių, įstatymų projektai bus teikiami suinteresuotoms institucijoms, organizacijoms išvadoms gauti ir visuomenei susipažinti“, – portalui „Kas vyksta Kaune“ teigė Teisingumo ministerija.