L. Kupčinskas apie Kaune uždaromas legendines vietas: ne pastatų gailėkimės, o rūpinkimės Lietuvos demografija

73-ąjį gimtadienį kovo viduryje minėjęs Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos profesorius Limas Kupčinskas – kaunietis „iki kaulų smegenų“. Žinomas gydytojas laikinojoje sostinėje praleido visą gyvenimą: čia gimė, užaugo, mokėsi, iki šiol gydo pacientus ir vykdo akademinę veiklą.

Net ir ilgiausia jo išvyka susijusi su medicinos pažangos kėlimu Kaune – daugiau nei prieš tris dešimtmečius L. Kupčinskas 3 mėnesius stažavosi Lojolos universitete Čikagoje. Ilgiau iš Kauno išvažiavęs niekada ir nebuvo. Nenuostabu, kad profesorius save vadina Kauno patriotu.

Akivaizdu, kad miestas ir jo medicina keičiasi. Pernai paskelbta, jog dėl gimstamumo Kaune mažėjimo, yra uždaromi nuo 1936 metų miesto centre veikę legendiniai Prano Mažylio gimdymo namai. Ar profesoriui neapmaudu?

„Turime puoselėti Kauno istorinę dvasią. Bet viena yra istorinis paveldas, kita – medicinos progresas, jos ekonomika. Nors ir labai gaila dėl istorinių P. Mažylio gimdymo namų.

Mano paties vaikystės draugas nuo 3 metų – Liudas Mažylis. Kadangi mano tėvų namas buvo greta, mes tame ligoninės kieme kartu žaidėme, važinėjome ligoninės liftais. Ten per pusę aukšto buvo ir Prano Mažylio butas, kur mačiau daug tarpukario Lietuvos relikvijų.

Bet medicinos paslaugų kokybė yra aukščiau. Didesniame centre pagalba bus geresnė. Gal gailėkimės ne tų pastatų, o rūpinkimės Lietuvos demografija. Kad jauni žmonės galvotų apie šeimos kūrimą, o ne kurtų emocinį pasitenkinimą su 3 katėmis ir 4 šunimis. Turiu omenyje, kad verčiau koncentruokimės į realias problemas, o ne užsiimkime nostalgija“, – interviu Lrytas dėstė L. Kupčinskas.

– Tradicijos – paprastos. Susirenka visa šeima: atvažiuoja abu sūnūs su marčiomis, penki anūkai. Šeimos rate ir paminime tą progą.

O ligoninėje vyksta intensyvus darbas, ypatingų paminėjimų nebūna. Jubiliejai, žinoma, pastebimi, bet drįsčiau sakyti, kad nereiktų asmeninės šventės perkelti į darbo aplinką.

– Aš kadaise išsiaiškinau šitą istoriją, ji gana paprasta. Anuomet mano tėvai kalendoriuje rado vardą Limantas. Jiems atrodė, kad per ilgas ir sutrumpino.

– Reikia atskirti, kur yra medicina, o kur – verslas. Dabar daug girdisi apie ilgaamžystę, yra net vitaminų, papildų infuzijos, kurios galbūt ir nekenkia, bet jų veiksmingumas nėra mokslo įrodytas.

Žmonėms reikia kažkur išleisti pinigus. Jei ne maisto papildams, tai gal skirs alkoholiui ar kažkam blogiau. Juokauju, žinoma (nusijuokia).

Bet mes visi gyvename tokioje klimatinėje zonoje, kur žiemą būna vitamino D trūkumas. Be abejonės, kai saulės trūksta, vitamino D maisto papildai yra geras dalykas. Yra tam tikras racionalumas naudoti omega-3 riebalų rūgštis.

Galiausiai, jei pacientas serga vitamino B12 deficito anemija, savaime aišku, kad jis privalo naudoti vitamino B12 papildus.

Tačiau dauguma dalykų, kurie yra parduodami maisto papildų pavidalu, galime gauti su maistu. Visų antioksidantų yra Viduržemio jūros dietoje, vaisiuose, uogose, daržovėse.

Deja, daugelis maisto papildų yra verslas. Reikia atskirti, kad vaistai yra priemonės, kurios buvo patikrintos klinikiniais tyrimais ir registruoti Europos vaistų agentūroje. O maisto papildų rinką prižiūri Veterinarijos ir maisto kontrolės tarnyba (VMVT). Nereikia jokių klinikinių tyrimų. Mintis yra tokia, kad jeigu organizme cirkuliuoja kažkokia cheminė medžiaga ir galbūt ji galėtų būti naudinga, neturi toksinio poveikio, ji ir yra užregistruojama. Bet daugeliu atvejų tai yra placebo efektas.

Tie eksperimentai, kai nusiperkama internete išreklamuota priemonė gali baigtis ir liūdnai. Yra daug vaistažolinių maisto papildų, kurių sudėtis nėra aiški, dažnai jie importuojami iš Kinijos ir kitų egzotinių šalių. Reikia atsargiai. Turėjome pacientų ir su sunkiais kepenų pažeidimais.

– Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti, kad beveik visi mūsų parengti specialistai – praktiškai 95 proc. – dirba Lietuvoje. O specialybės poreikis didėja. Prisideda ir tai, kad gastroenterologai dalyvauja kolorektalinio vėžio patikros programoje.

Nors pirmame jos etape šeimos gydytojai duoda atlikti slapto kraujavimo testą ir jeigu jis teigiamas, siunčia pas gastroenterologą pasidaryti endoskopijos. Kadangi dėl gyvenimo būdo, vakarietiškos ir ne visada sveikos mitybos, daugėja kolorektalinio vėžio atvejų, ateityje gali būti, kad visiems gyventojams nuo 50 m. reikės atlikti kolonoskopiją.

Dabar tokia programa įdiegta Pietų Korėjoje, Japonijoje ir net dalyje Lenkijos vaivadijų. Natūralu, kad gastroenterologų poreikis Lietuvoje gali didėti.

Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje vykdoma skrandžio vėžio patikros programa, nes ten išlieka didelis sergamumas. Deja, Lietuvoje, ypač tarp vyrų, skrandžio vėžio dažnis irgi laikosi aukštas. Jis yra 2–3 didesnis nei Skandinavijos šalyse. Veikia žalingi faktoriai – rūkymas ir alkoholis.

– Kodėl Skandinavijoje skrandžio vėžys nebėra problema? Nes Helicobacter Pylori bakterija tarp jaunų žmonių yra faktiškai išnykusi. Lietuva vejasi, irgi pastebimos panašios tendencijos. Tarp vaikų iki 16 metų užsikrėtusių tėra 10 proc.

Bet mūsų vyresnio amžiaus gyventojai užsikrėtė dar vaikystėje, būdami 3–5 metų. Tiesa, ne kiekvienas, turintis tą bakteriją, suserga, ko gero, prisideda ir genetiniai faktoriai. Tačiau nereikia pamiršti ir gyvenimo būdo.

– Kai tapau klinikos vadovu, mano pagrindinė vizija buvo, kad gastroenterologijoje medicininė pagalba ir mokslinė veikla atitiktų Vakarų standartus. Tada tai tebuvo idėja, nes „geležinė uždanga“ sukūrė didžiulius medicinos skirtumus.

Todėl turėjau pamatyti, kaip tai atrodo Vakarų pasaulyje. Vykau į Lojolos universiteto Čikagoje ir Bristolio universiteto Jungtinėje Karalystėje klinikas. Taip pat buvo Vienos ir Magdeburgo universitetai. Tuos principus, kuriuos išvydau stažuočių metu, stengiausi perteikti Lietuvoje ir manau, kad tai didele dalimi pavyko.

1982 m. buvo atrasta bakterija, kuri sukelia gastritą ir opaligę, yra svarbus rizikos faktorius skrandžio vėžiui išsivystyti. Todėl praėjusio amžiaus pabaigoje vystėme šią kryptį: buvo vykdoma mokslinė veikla, rašomos disertacijos, vyko bendradarbiavimas su užsienio tyrėjais.

Galiausiai pasiekta, kad opaligės gydymas antibiotikais Lietuvoje būtų kompensuojamas ir tą problemą išsprendėme.

Tuomet atėjo uždegiminių žarnyno ligų eilė. 2002 m. buvo įsteigta Europos opinio kolito ir Krono ligos draugija, kuri iki šiol yra nepaprastai aktyvi, rengia ir didžiules konferencijas, vyksta mokslinė veikla, gilinamasi į autoimuninių ligų patogonezę, buvo kuriami nauji vaistai.

Biologinė terapija, kuri dabar plačiai naudojama onkologijoje pirmiausiai atsirado gydyti uždegimines žarnyno autoimunines ligas. Lietuva buvo viena pirmųjų valstybių, kuri iš karto po vaisto registracijos pradėjo taikyti šį gydymą. Tą tema vėliau vystė mano mokiniai prof. Gediminas Kiudelis ir prof. Laimas Jonaitis.

Kita problema – retų ligų diagnostika Lietuvoje nebuvo ideali. Mes įsteigėme Virškinimo sistemos tyrimų institutą ir vieni pirmųjų ėmėme gilintis į genetinius ligų atsiradimo mechanizmus.

– Yra sakančių, kad hepatitas C – marginalų liga, neva ja serga tik narkotikų vartotojai ir asocialūs asmenys. Taip, Vakaruose nemaža dalimi taip ir yra. Bet Lietuvoje hepatito C virusas buvo išplatintas per nesaugias kraujo transfuzijas. Juo užsikrėsti galėjo ir donorai, nes sovietinė kraujo paėmimo aparatūra buvo nesaugi.

1994 m., padarius Lietuvoje kraujo donorų tyrimus, paaiškėjo, kad 10 proc. buvo užsikrėtę hepatitu C. Akivaizdu, kad daug žmonių galėjo išsivystyti latentinė ligos forma.

Ir vėliau infekcijos galėjo plisti ne tik dėl medicininių procedūrų. Atsidarė tatuiruočių, manikiūro, pedikiūro salonai, kurių niekas nekontroliavo.

Įtikinome ligonių kasas ir ministeriją – buvo įgyvendinta sėkminga programa. Patikrinta daugiau nei pusantro milijono Lietuvos gyventojų, per 3,5 metų diagnozuota virš 99 tūkst. latentinių ligos atvejų ir praktiškai jie visi išgydyti. Vaisto efektyvumas 98 proc., o pavieniais atvejais, kai nepavyksta, galima pritaikyti kitą vaistų derinį. 2–3 savaičių kursas išgydo praktiškai be jokių šalutinių reiškinių.

Medicina toli nuėjo. Pirmieji bandymai išgydyti hepatitą buvo ligonių ištvermės klausimas. Tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo pradėjome gydyti Lietuvoje gaminamu interferonu, bet jo efektyvumas tebuvo 11 proc. Ir vėlesnės kartos vaistų veiksmingumas ilgai buvo apie 40 proc. O kursas trukdavo metus, būdavo galybė šalutinių reiškinių – karščiavimas, sąnarių skausmai, depresija, svorio kritimas.

Kovo 24 d. Europos parlamente bus hepatitui C skirtas renginys ir Lietuvos pasiekimai bus paminėti.

Reagavome į visus gastroenterologijos ir hepatologijos iššūkius. Pagalba pacientams pas mus klinikoje dabar niekuo nesiskiria nuo to, ką jie galėtų gauti Stokholmo Karolinskos ligoninėje, Londone ar geriausiose JAV klinikose.

– (Juokiasi). Taip jau gavosi, kad medicinos studijų metu mano grupės draugas Vygantas Šidlauskas turėjo auksines rankas ir pagamino vieną pirmųjų burlenčių Lietuvoje. Mes visi puolėme ją išbandyti.

Vėliau atsirado ir pramoninės gamybos burlentės. Buvo toks draugų klubas, maždaug 1977–78 m. medicinos institute buvo rengiamos burlenčių sporto pirmenybės. Ir veteranas profesorius Vacys Sadauskas – tuometis Akušerijos ir ginekologijos katedros vedėjas – dalyvaudavo.

Plaukiojau iki 50 metų, bet vėliau šitas pomėgis palengva užsibaigė.