Įsitikinęs, kad laimės, nebemato pavojaus: psichiatrė paaiškino, kaip mąsto lošėjas

Smalsumas, noras išbandyti savo gebėjimus ir patirti pasitenkinimą gali skatinti imtis naujos veiklos. Tačiau kas nutinka, kai žmogus savo įgūdžius pradeda laikyti laimėjimo garantu ir nebeįvertina rizikos? Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė paaiškina, kaip keičiasi priklausomo lošėjo elgesys ir kodėl ne kiekvienas patarimas jam padeda.

Pasak specialistės, kalbant apie priklausomybę dažnai minimos sutrikusios atlygio ar dopamininė sistemos. Tačiau šios sąvokos žmogui gali mažai ką reikšti, kol nepaaiškinama, kas apskritai yra atlygis – pasitenkinimas, gaunamas iš savo veiksmų rezultato.

Gydytoja atkreipia dėmesį į riziką, atsirandančią tuomet, kai pasitenkinimo pradedama siekti vis trumpesniu keliu, skiriant mažiau laiko ir pastangų. Toks būdas gali skatinti vėl ir vėl rinktis tas pačias sutrumpintas priemones.

Įprastai prieš veikdami įvertiname galimas pasekmes: kiek tai kainuos, ką galime prarasti, ar verta rizikuoti. V. Andrejauskienė tai palygina su sprendimu imti paskolą – žmogus turi apsvarstyti ne tik tai, ką gaus, bet ir kokius įsipareigojimus prisiims.

Lošimo sutrikimui progresuojant, šis rizikos vertinimas gali keistis. Pradžioje žmogus smalsauja, stengiasi išmokti žaidimo technikų, tam skiria daug pastangų. Vėliau gali įsitvirtinti įsitikinimas, kad jis jau moka pakankamai, o turimi įgūdžiai užtikrins rezultatą.

„Ir išsijungia baimė“, – sako V. Andrejauskienė.

Būtent baimė, anot psichiatrės, padeda pristabdyti ir pagalvoti apie nemalonias pasekmes. Todėl pats smalsumas ar noras siekti rezultato dar nepaaiškina problemos – svarbu, ar žmogus tebėra pajėgus įvertinti savo veiksmų riziką.

Specialistė pateikia netikėtą palyginimą su žurnalisto darbu: smalsumas, naujų šaltinių paieška ir noras po nesėkmės bandyti dar kartą yra profesiniai įrankiai. Tačiau kartu būtina stebėti situaciją, vertinti pavojus ir neskubėti daryti išvadų, nesurinkus faktų. Panašiai ir gydytojas neturėtų skubėti nustatyti diagnozės, neišsiaiškinęs žmogaus istorijos.

V. Andrejauskienė taip pat ragina atsargiai vertinti patarimus, skirtus lošimo problemų turintiems žmonėms. Norinčių padėti netrūksta, tačiau vien gerų ketinimų ar pažįstamo sėkmės istorijos nepakanka.

Tai, kas padėjo vienam kaimynui, dar nėra tinkamas sprendimas kitam žmogui. Todėl, pasak psichiatrės, svarbu atsakingai atsirinkti siūlomą pagalbą, o patariantiems – įvertinti, ar jie turi reikiamų žinių ir priemonių.