Ekranų spąstai mažiesiems: kas padės vaikui, jei priklausomybę turi ir jo tėvai?

Vėluojanti kalbos raida, dėmesio koncentracijos sunkumai, elgesio problemos, miego sutrikimai – tai tik keletas simptomų, rodančių, kad vaikas per daug laiko praleidžia prie ekrano. Mokslininkai vis garsiau kalba, kad tai gali būti ir vienas iš aplinkos veiksnių, susijusių su autizmo spektro sutrikimo išsivystymu.

Viename Kauno vaikų darželyje keliolika metų auklėtoja dirbanti Renata neslepia nerimo. Esą baisu pagalvoti, kas bus toliau, jei girdėsime tik kalbas ir pažadus, bet niekas nesiims konkrečių veiksmų pagaliau „atplėšti“ vaikus nuo ekranų.

Palyginusi, kokie vaikai į darželį ateidavo prieš penkiolika metų, ir kokie ateina dabar, Renata tikina, kad skirtumas – milžiniškas!

Jei anksčiau mažyliai laukdavo darželio (nes čia susitiks su bendraamžiais, žais, mokysis, dūks, bendraus su auklėtojomis, kurias pamilę, ir kurios juos myli kaip savo vaikus), tai dabar vis daugiau darželinukų tiesiai rėžia: „Noriu namo. Neįdomu čia“. Nes ten laukia turbūt vienintelis vaikui įdomus „žaislas“ – išmanusis telefonas ar planšetė.

Dar baisiau: tokių žodžių („noriu namo; neįdomu čia“) vaikas dažniausiai net neištaria – Renata tik perteikė mintis, ką mažylis nori pasakyti.

Penkeri ar šešeri metukai, tuoj į mokyklą, o vaikas sumurma, ką tik auklėtojos geba iššifruoti, nes nemoka taisyklingai ištarti žodžių, nekalbant jau apie rišlų sakinį ar trumpą pasakėlę, kuo galėjo pasigirti ankstesni Renatos auklėtiniai.

Kadangi pagal pasirašytą sutartį vaikams telefoną, išmanųjį laikroduką, planšetę ar kitokį įrenginį į darželį atsinešti draudžiama, daug vaikučių, auklėtojos žodžiais, spirgėte spirga, laukdami pavakario, kad tik greičiau tėvai pasiimtų į namus.

„Man nesuvokiama, ką mąsto šių vaikų tėvai, – stebėjosi Renata. – Pasiteiravus vaiko, ką veikė savaitgalį ir išgirdus, kad žaidė arba žiūrėjo filmukus, daugiau nieko – plaukai man šiaušiasi. Ar tėvai leidžia prie telefono taip ilgai sėdėti? Vaikas linksi, kad taip!“

Pasak Renatos, dažniausiai paaiškėja, kad ir patys šių mažylių tėvai nepaleidžia iš rankų telefonų, tai ką ten mylimą vaiką „skriaus“. O iš tikrųjų vaikui daroma didžiulė žala. Praeis kiek laiko ir besaikio naudojimosi ekranais pasekmės atsigręš ir prieš patį vaiką, ir prieš jo tėvus.

Renata kartą neiškentė, pasikalbėjo su vieno tokio auklėtinio mama. Šešiametis, kaip galima įtarti, jau turi priklausomybę nuo ekrano. Mat jei dar yra vaikučių, kurie pasipasakoja su tėvais buvę gamtoje, vykę pas senelius ar lankęsi Zoologijos sode, tai šio berniuko atsakymas vienas ir tas pats: buvo namie, žaidė kompiuteriu, žiūrėjo filmukus. Na, gal kur ir važiavo, bet jam tai nerūpi. Įdomu tik filmukai ir žaidimai.

Renata mamai mandagiai pasiūlė kreiptis į pedagoginę psichologinę tarnybą, nes panašu, kad vaikas turi problemų: pagal amžių sunkiai kalba, skurdus žodynas, vieną kitą žodį dažniau ištaria angliškai nei lietuviškai; nesupranta, kai aiškini, kaip reikia tinkamai elgtis; dažnai be priežasties supyksta, tampa agresyvus, kėsinasi muštis; kai prieš miegą auklėtoja seka pasaką, jis pradeda šūkauti; kai grupės vaikai sugula miegoti, jis kas kelias minutes ima lakstyti į tualetą, triukšmauja, nereaguoja į auklėtojos prašymus nurimti.

Motinos reakcija Renatą šokiravo. Jauna mama puolė ginti savo sūnų, kuris, jos įsitikinimu, pats geriausias ir protingiausias, namuose – jokių pykčių, visą vakarą ramiai prasėdi su telefonu, žaidžia ar žiūri filmukus. Todėl jokių konsultacijų ir pagalbos jam „tikrai nereikia“.

Štai ir atsakymas, ko reikia, kad berniukas būtų „ramus“. Bet laikui bėgant šio mažylio tėvams kils vis daugiau problemų. Tik jie to kol kas, panašu, nesuvokia.

Ar įmanoma vaikui padėti, jei juo tinkamai nesirūpina tėvai? Renata sakė jau kalbanti su specialistais, kaip šeimą įtikinti, kad vaikui norima tik gero.

Ir tai, anot Renatos, toli gražu ne pavieniai atvejai. Tokių tėvų, kurie nesuvokia, kad besivystanti ar jau susiformavusi priklausomybė nuo ekrano vaiką žaloja – daug.

„Jei tėvai patys tapę ekranų vergais, nepakelia akių nuo telefonų – argi jie supras, kad čia problema? – spėliojo Renata. – Jie – suaugę, tegul tai būna jų reikalas. Bet vaikui būtina padėti. Tam turbūt jau reikia valstybės įsikišimo“.

Pasikalbėjau su Kauno rajone veikiančio vaikų darželio auklėtoja Irma. Ji irgi sutiko, kad priklausomybės nuo ekrano problema šiandien labai aktuali, ir ne tik Kaune ar Kauno rajone, bet visoje Lietuvoje.

Anot Irmos, grupėje yra ne vienas vaikas, kuris nori ne piešti, lipdyti, konstruoti ar žaisti su draugais, o vaikštinėja iš kampo į kampą ir laukia, kol atvažiuos tėvai pasiimti. Ir tiesiog čia, darželio drabužinėje, stveria iš jų telefonus. O tėvai mielai juos paduoda! Ir nebandyk pasakyti, kad ekranus reikia riboti. Įsižeis, supyks, pasitaikė ir kai direktorei apskundė, kad auklėtoja „senovinė“, nesupranta, kokie išmanūs yra šiuolaikiniai vaikai.

Auklėtojos jaučiasi bejėgės, nes jos gali tik informuoti tėvus apie vaiko elgesio ypatumus ir pasiūlyti kreiptis į specialistą, o jau pačių tėvų reikalas, kaip pasielgti, ką vaikui leisti ir ką drausti.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto mokslininkų ir Santaros klinikų medikų ne kartą atlikti tyrimai dėl ikimokyklinio amžiaus vaikų naudojimosi elektroniniais prietaisais masto patvirtino tiesiogines sąsajas tarp ekranų poveikio ir vaikų fizinės bei psichinės sveikatos. Keletas klausimų šio projekto vadovei, VU Psichologijos instituto direktorei prof. Romai Jusienei.

Taip, atlikome ne vieną tyrimą, o išvados neramina: besaikio naudojimosi ekranais problema paliečia vis daugiau mažų vaikų.

Yra daug šalių, kurios šią problemą įvardinę kaip prioritetinę, aktyviai ieško sprendimų, skiria tam daug dėmesio įvairiuose lygiuose, deja, Lietuvoje tokio požiūrio vis dar trūksta. Nors Sveikatos apsaugos ministerija šią problemą jau pripažįsta ir imasi veiksmų, norėtųsi, kad dar daugiau iniciatyvos rodytų vaikų ligų gydytojai, akcentuodami tėvams šią problemą, nes pediatrai su vaikais ir jų tėveliais tiesiogiai bendrauja, o tėvai gydytojais dar pasitiki.

Šiandien net 45 proc. mažylių maitinami naudojantis ekranais – vaikas sodinamas valgyti ir šalia padedamas telefonas ar planšetė žiūrėti filmuką. Ši tendencija nesikeičia, nepaisant to, kad nuolat skelbiame ir rekomenduojame to jokiu būdu nedaryti. Kodėl tai blogai? Viena vertus, valgydamas ir žiūrėdamas į ekraną, vaikas neišmoks to daryti sąmoningai, susitelkiant į maistą, todėl kils persivalgymo, vėliau ir antsvorio rizika. Kaip rodo tyrimai, maždaug 4-5 metų amžiaus vaikui, valgančiam prie ekrano, pradeda reikštis ir somatiniai sveikatos sutrikimai, dažniausiai – įvairūs, neaiškios kilmės gastroenterologiniai simptomai.

Man nesuprantama, kai tėvai skundžiasi, kad vaikas, jei negaus telefono, nevalgys išvis. Juk vaikus nuo mažų dienų reikia pratinti, kad valgymas yra labai svarbi, kasdienė, bendra šeimos veikla, kuri ateityje, beje, padės išvengti galimų šeiminių problemų, santykių krizių. Nuo mažens vaikai turėtų valgyti kartu su tėvais ar kitais šeimos nariais, ramiai, bendraudami, be ekranų.

Dar keisčiau, kai jaunos mamos žindo kelių mėnesių kūdikį, ir tuo pat metu naršo telefone. Tokio amžiaus mažylis jau reaguoja į aplinką, stebi mamos veidą, emocijas, gali akies krašteliu pamatyti ir spalvomis mirksintį ekraną. Tai jį iškart atitraukia nuo ramaus valgymo. Jau stebimi atvejai, kai būtent dėl šios priežasties, dėl neprivalgymo (nes dėmesys nukreipiamas kitur), kūdikiui neauga svoris, gali kilti kitų sveikatos problemų, jau nekalbant apie tai, kad žindymas ar maitinimas iš buteliuko pirmąjį gyvenimo pusmetį yra itin reikšmingas vaiko emocinei ir socialinei raidai, jo metu formuojami prieraišumo santykių pagrindai.

Taip. Vaikai augdami stebi tėvus ir visko iš jų mokosi. Neramu matyti, kai atėję iš darželio pasiimti vaiko, tėvas ar motina net ir tas kelias minutes nenustoja žvilgčioti į telefono ekraną. Nepateisinu to. Nieko nėra svarbiau už susitikimą su vaiku po ilgos (ir vaikui, ir tėvams) darbo dienos. Reikėtų bent kiek minučių skirti tik vaikui, kuris visą dieną tėvų nematęs, jų pasiilgęs. Grįžtant namo, pėstute ar automobiliu, tėvams irgi reikėtų apsieiti be telefono – kalbėtis su vaiku, bendrauti, klausinėti, kaip jam darželyje sekėsi. Ne! Dažnas vaizdelis: tėtis ar mama naršo telefone, o vaikas eina iš paskos; mama viena ranka sukioja vairą, kita ranka skrolina, o mažylis sėdi kėdutėje ir žvalgosi pro langą.

Vaikai neišvengiamai imituoja tokį modelį, koks matomas šeimoje, ir ima galvoti, kad ekranas yra gėris. Jei mama ir tėtis telefono iš rankų nepaleidžia, tą patį nori daryti ir vaikas.

Tai klasikinis pasiteisinimas. Tėvai patys duoda vaikui ekraną, o po to stebisi, kad negalima jo iš vaiko atimti – prasideda isterijos. O juk patys tėvai tokį vaiko įprotį ir suformavo.

Be to, tėvai dažnai stebisi, kaip jų ikimokyklinukas vaikas to ar kito nemoka, nesupranta. Juk vaikai, ypač trimečiai - penkiamečiai, visko išmoksta stebėdami tėvus. Ir mūsų tyrimai liudija, kad tėvai vaikams dažnai paduoda telefonus, kad šie netrukdytų jiems, pavyzdžiui, susitvarkyti namų, paruošti vakarienę. O juk tokiu metu ideliausia vaikui būti šalia tėvų ir kartu kažką daryti. Tegul skuta morką, nušluosto dulkes, ar panašiai. Taip formuojasi vaiko įgūdžiai kartu veikti, tėvams padėti.

Tas svarbu ir dėl to, jog jei ikimokyklinukui neleisi aktyviai veikti, mokytis per pavyzdį, jis ilgainiui taps pasyvus, jausis „nugalintas“, ir ateityje tą „nugalinimą“ gali pradėti atstatinėti, demonstruodamas nepageidaujamą elgesį. Tokia jau žmogiška sandara – visi norime parodyti, kad kažką sugebame. O kai tam sąlygos nesudarytos, galia gali būti pademonstruota ne vietoje ir ne laiku.

Dalis tėvų išties nesupranta, kad mažo vaiko besaikio buvimo prie ekrano pasekmės – neišvengiamos. Jiems svarbu, kad vaikas ramus. O kad vėliau kils dar daugiau ir jau sudėtingesnių problemų, negalvoja.

Kiti taip elgiasi, nors supranta ir žino, kaip vaikui tai gali pakenkti. Antai vienas tėvas man prisipažino, kad būdamas 16-18 metų buvo įnikęs į kompiuterinius žaidimus, bet sulaukus pilnametystės staiga toptelėjo galvon, kam gaišti laiką nesąmonėms, ir tiesiog nustojo žaisti. Tai esą ir jo vaikai pažais, ir praeis noras. Bet tokie tėvai neįvertina vieno svarbaus dalyko: kai patys pradėjo žaisti, buvo jau pakankamai brandūs, iki 12-14 metų išmaniojo telefono gal net nematę. O kai toks įrenginys svarbiausiu „žaislu“ tampa kelerių metukų mažyliui, nuo jo atsispirti bus labai sunku. Mat nukenčia vaiko savireguliacijos gebėjimai – sąmoningai, savo pastangomis, atsisakyti naudotis tuo, kas yra labai įtrauku. Bėda ta, kad ekranuose matomas turinys yra labai įtraukiantis. Vaikui to ir norisi – spalvingų, besikeičiančių reginių.

Deja, tvirtų nuostatų iš valstybės pusės pasigendame. Kalbų, rekomendacijų lyg ir yra, bet jos pradėjo rastis palyginti neseniai ir nukreiptos labiau į mokyklinio amžiaus vaikus ir paauglius, tai yra labiau į pasekmes, o ne į mažiausius piliečius, kartu ir siekius galimoms pasekmėms užkirsti kelią, kol laikas. Dėl to labai apmaudu.

Kitaip sakant, viena institucija lyg ir supranta problemą, imasi veiksmų, o kitoms to vis dar trūksta. Mano nuomone, aktyviau šioje srityje galėtų dirbti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Mano nuomone, priklausomybė nuo ekrano – kaip bet kuri liga: kai dar neįsisenėjusi, gydyti tikrai lengviau. Kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau jį nuo ekrano atriboti. Jei vaikas matys tinkamą tėvų pavyzdį, problema irgi spręsis greičiau. Noriu pabrėžti, kad absoliučiai visiems mums yra reikalingas bendravimas, komunikavimas, ir jei vaikas nuo mažų dienų nejaus gyvo ryšio, jis, žinoma, išgyvens, bet kokia to kaina? Jis bus kitoks. Atsiribojęs. Sunkiau randantis savo vietą. Kaip aš kartais sakau – esant nenutrūkstamam ryšiui su ekranais, ilgainiui toks vaikas tampa „vaiku be ryšio“. Čia yra didžiausia problema.

Štai pavyzdys: poliklinikoje mama su mažyliu laukia prie gydytojo kabineto. Vaikui neramu, kamuoja baimė – ką gydytojas darys, gal skaudės? Vietoj to, kad mama su vaiku tokiomis minutėmis ramiai bendrautų, viską jam paaiškintų, ji sau naršo telefone. O juk tik betarpiško bendravimo, tik gyvo ryšio dėka išmokstama nusiraminti, o vėliau, augant, išvengiama panikos atakų, nerimo sutrikimų, savižalos ir pan. Būtent su tuo daug dažniau susiduria „vaikai be ryšio“.

Apie augančią mažiausių vaikų priklausomybės nuo ekranų problemą nuolat kalbu susitikimuose su visuomene, tą išsakiau ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovei, ir Vaiko teisių kontrolierei. Esu įsitikinusi, kad dalį atvejų, kai tėvai mažiems vaikams leidžia kiek tik norima naudotis ekranais, galima traktuoti kaip vaiko nepriežiūrą. Visi suprantame, kad mažo vaiko negalima palikti vieno namuose, išleisti vieną palakstyti gatvėje. Bet palikti vieną virtualioje erdvėje be jokių apsaugų? Juk čia yra akivaizdi vaiko nepriežiūra, dar tiksliau pasakyčiau – tai nauja vaikų nepriežiūros rūšis. Vaikui tokia aplinka yra pavojinga, o vaiko teisių priežiūros institucijų ir tėvų pareiga užtikrinti, kad jis į tokią aplinką nepatektų.

Mokslininkai ir praktikai vis garsiau kalba apie naują apraišką – į autizmą panašius bruožus. Patvirtinta, kad šie mažo vaiko ypatumai labai koreliuoja, turi statistiškai reikšmingą ryšį su ekrano naudojimu. Kitaip sakant, kuo daugiau laiko vaikas praleidžia prie ekrano, tuo daugiau pas jį stebima autizmui būdingų bruožų.

Ir mes, ir estai atlikome didelį tyrimą su ikimokyklinio amžiaus vaikais, kurio išvados patvirtino, jog ekranai turi neigiamos įtakos kalbiniams gebėjimams, fiksuoti prastesni savarankiškumo įgūdžiai. Sunku patikėti, bet tokie vaikai, net ir ūgtelėję, ne visada sugeba net pagalbos paprašyti, nemoka atskirti, ką gali padaryti patys, o kada jau turėtų padėti esantis šalia – tėvai, auklėtoja, klasės mokytoja.

Tai išties didžiulis iššūkis. Tikrai yra tėvų, kurie bet kokią rekomendaciją dėl vaiko elgesio ar raidos priima gynybiškai – tarsi jaustųsi blogi dėl to, kad jų vaikas turi problemų. Kai kuriems tėvams sunku priimti, kad jų vaikui reikalinga pagalba. Deja, kito kelio nėra – su tėvais reikia kalbėtis. Atkreipti jų dėmesį. Nebijoti priminti, nors jie ir nenori to girdėti.

Na, o jei, pavyzdžiui, grupės auklėtoja pastebi, kad vaikas ateina į darželį nepakankamai pailsėjęs, mieguistas, kad nenori žaisti, o tėvai nereaguoja į jos pastabas, reikėtų nebijoti įspėti, kad tokiu atveju teks kreiptis į atitinkamas tarnybas, kad įvertintų, ar jų vaikas yra tinkamai prižiūrimas. Auklėtoja privalo apsaugoti vaiką, jei tuo nesirūpina tėvai.

O jei tėvai stebisi, kodėl jų vaikas darželyje pasikeičia, kai namuose, su telefonu, gali ramiai prasėdėti valandomis, reikėtų pasiūlyti eksperimentą – paimkite iš vaiko telefoną ir pažiūrėsite, kaip keisis jo elgesys. Tėvai dažniausiai vengia tą daryti, nes žino, kad vaikas supyks, taps irzlus, nervingas. Tai ir atsakymas, kad problemos nesprendžiant, ji tik gilės.

Todėl aš visada linkusi priminti auksinę taisyklę – kuo daugiau su vaiku bendrauti, kalbėtis. Tik sulaukdamas tėvų dėmesio vaikas jausis saugus, ramus.

Rekomenduoju visada atrasti laiko ir erdvės fiziniam aktyvumui su vaiku, jei ne namie, tai išeiti pasivaikščioti, padūkti. Vaikas grįš pavargęs, bet ramesnis, „išsikrovęs“. Jokių ekranų prieš miegą, taip pat ir tėvams, kuriuos vaikai įdėmiai stebi! Raginu tėvus prieš miegą su vaiku ramiai pasikalbėti, pavartyti gražią knygelę, jei vaikas vyresnis - paskaityti. Tai baziniai, bet labai svarbūs dalykai, kad vaikas geriau išsimiegotų, pasikalbėjęs, išsipasakojęs „paleistų“ tos dienos įspūdžius, taigi kad vėliau nesusidurtų su emociniais ir elgesio sutrikimais.

Tokių galimybių yra daug: įvairios tėvystės įgūdžių programos, paramos vaikams organizacijos, rengiamos paskaitos tėveliams, ir panašiai. Yra ir nemokamų paskaitų, jas rengia SAM priklausantys Visuomenės sveikatos biurai. Reikia tik tėvelių noro tą pagalbą priimti. Beje, edukacijos gali imtis ir darželio auklėtojos, pakviesdamos tėvelius į susirinkimą, paprašydamos psichologo ar kito specialisto atvykti ir pakalbėti. Nieko nedarant ar darant nepakankamai niekas ir nesikeis, o galiausiai visa tai atsisuks prieš patį vaiką ir jo šeimą.

Beje, naujausi tyrimai rodo, kad ne tiek svarbu vaiko praleidimo prie ekrano trukmė, kiek dažnumas. Rekomenduojama geriau leisti vaikui vienu kartu ekranu naudotis valandą (bet jokiu būdu ne daugiau, o dar geriau – tik pusvalandį), nei šešis kartus po dešimt minučių, nes vaikui visą dieną neišeis iš galvos mintys, kaip vėl prisėsti prie telefono, o tai trikdo vaiko psichiką, nes neleidžia susikaupti, mokytis, ir panašiai.

Ir paskutinė, bet labai svarbi mano žinutė: turime kiekvienas pradėti nuo savęs, būti vaikams pavyzdžiu ir veikti komandoje – vaikai, tėvai, gydytojai, auklėtojai, mokytojai, kiti specialistai. Tik tuomet galėsime pasidžiaugti, kad situacija suvaldyta ir keičiasi į gerą pusę.