Spektaklis „Bičiulystės planeta“: kai teatras prisitaiko prie vaikų, o ne atvirkščiai

Kur nueiti su trejų, ketverių ar penkerių metų vaiku, kad nereikėtų jo nuolat tildyti, prašyti ramiai pasėdėti ar laukti, kol pagaliau baigsis spektaklis? Šis klausimas pažįstamas ne vienai šeimai. Tačiau kas būtų, jei teatras prisitaikytų prie mažųjų žiūrovų, o ne atvirkščiai? Būtent tokia mintis įkvėpė šiuolaikinio šokio ir cirko spektaklį „Bičiulystės planeta“, skirtą 3–5 metų vaikams. Spalvų, judesio, netikėtų atradimų ir M. K. Čiurlionio kūrybos kupinas pasirodymas šiemet paskutinį kartą aplankys Kauną ir Kretingą.

Spektaklio idėjos autorė ir choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė prisipažįsta, kad kurti mažiesiems paskatino ir asmeninė motinystės patirtis. „Kai pati tapau mama, supratau, kad rasti vietą, kur galėtum su mažu vaiku ne tik nueiti, bet ir iš tikrųjų smagiai pabūti, nėra taip paprasta. Norisi, kad vaikui būtų įdomu, kad jis galėtų stebėtis, juoktis, klausti, o tau nereikėtų kas penkias minutes šnabždėti: „Sėdėk ramiai.“ Taip ir gimė noras sukurti spektaklį, kuriame vaikiškas smalsumas būtų ne trukdis, o didžiausias privalumas“, – pasakoja kūrėja.

„Bičiulystės planetoje“ mažųjų dėmesį gaudo ne vien scenoje judantys atlikėjai. Scenografo Simono Šidlausko sukurta spalvinga, žaisminga scenografija kviečia vaikus į atradimų pasaulį, kuriame galima ne tik stebėti, bet ir liesti, tyrinėti, pasitelkti vaizduotę. Taip mažiesiems dovanojama galimybė ne tik iš šalies žvelgti į scenoje kuriamą pasaulį, bet ir patiems tapti jo dalimi, išgyventi jį savaip. „Mane labiausiai žavi tai, kad vaikai spektaklį žiūri visu kūnu. Jie neslepia nuostabos, reaguoja į spalvas, judesius, netikėtus scenografijos elementus, pastebi dalykus, pro kuriuos suaugusieji kartais tiesiog praeitų. Ir tos reakcijos kiekvieną kartą būna skirtingos. Tai primena, kad vaikams nereikia visko paaiškinti – kartais pakanka suteikti erdvės jų vaizduotei“, – sako I. Puišytė-Šidlauskienė.

Netikėtu šio spalvingo pasaulio palydovu tampa ir M. K. Čiurlionio muzikos motyvai, naujai suskambantys kompozitoriaus Andriaus Šiurio interpretacijose. Nors kai kam klasikinė muzika ir ikimokyklinukai gali atrodyti sunkiai suderinamas duetas, spektaklio kūrėjai siūlo šį įsitikinimą pamiršti. Čia Čiurlionis nėra rimta pamoka apie meną – jo muzika susitinka su šokiu, cirku ir vaikų fantazija. „Kartais suaugusieji iš anksto nusprendžia, kas vaikams bus per sudėtinga ar neįdomu. O vaikai ima ir nustebina. Čiurlionis tikrai nereiškia, kad visi sėdės rimtais veidais ir stengsis neužmigti. Priešingai – muzika gali tapti nuotykiu, ypač kai ji susijungia su judesiu ir vaizdu“, – šypsosi choreografė.

Kaune spektaklis bus vaidinamas gruodžio 12 d. Kauno kultūros centre. Spektaklis kelia klausimą, ar pirmoji vaiko pažintis su scenos menu būtinai turi prasidėti nuo mokymosi ramiai sėdėti ir tylėti. Galbūt kur kas svarbiau leisti jam stebėtis, spontaniškai reaguoti ir atrasti savitą santykį su menu – be iš anksto nustatytų taisyklių, kaip jį reikėtų patirti.