A. Lebeliūnas: Tu gali būti susijęs su bet kuriuo, kada nors gyvenusiu genijumi

„Kaip sako Alessandro Baricco, turėk gerą istoriją ir tavęs niekas nenušvilps, - savo kelią į sceną, kaisdamas kavą dviem, pradeda pasakoti kino ir teatro režisierius Arvydas Lebeliūnas: „Mano kelias į sceną irgi prasidėjo nuo istorijos. Tada man buvo 14 metų, kai pasakodamas istoriją, pajutau, kad manęs klausosi“.

„Su savo geriausiu savo draugu Valdžiu Aleksaičiu (1960– 2010) mokykloje subūrėm aktorinę studiją, kuri prasidėjo nuo Valdžio pasiūlymo papasakoti kokią nors istoriją. Tai vienas ten kokį anekdotą suskelia, tai kitas dar kažką smagesnio, o Valdis vis prašydavo: „Ne, tik ne anekdotai, pasakokite apie gyvenimą, kas jus sujaudino, papasakokit tikrą istoriją! Ir aš atsimenu, kad papasakojau istoriją apie vaikus, kurie kieme vaikėsi žiurkę. Ta žiurkė bėgdama nuo jų, šmurkštelėjo į metalinę statinę. Vaikai prisigraibė pusplyčių ir pradėjo jomis daužyti statinėje besiblaškančią žiurkę. Daužė tol, kol uždaužė mirtinai... Kad ir kokia ta gyvybė bebūtų, ji vis tiek yra gyvybė ir 6-7 metų pypliukai ją sunaikino... Mane tai labai sukrėtė,“ – savo pirmuosius žingsnius scenoje prisiminė A. Lebeliūnas.

Emocionaliai ir su atitinkama išraiška papasakota istorija apie žiurkės galą, abejingų nepaliko. „Pamačiau, kad manęs klausosi, kad yra atsakas iš kitų. Tą akimirką supratau, kad noriu būti scenoje,“- prisiminimais dalinosi režisierius.

Arvydas Lebeliūnas gimė 1960 metais. 1974 metais mokykloje prasidėjęs kūrybinis kelias, 1976 tęsėsi Jaunimo muzikinėje studijoje pas Stanislovą Rubinovą ir Giedrių Kuprevičių.

1978 metais A. Lebeliūnas stojo į Valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), tačiau bandymas buvo nesėkmingas, bet tai nesutrukdė jam siekti savo svajonių. Dar tais pačiais metais jis nuėjo į režisieriaus Jono Vaitkaus studiją Kauno dramos teatre, kur buvo iškart priimtas.

J. Vaitkaus aktorinėje studijoje Arvydas praleido dvejus metus. 1980 metais mūzos jam nusišypsojo ir jis įstojo į Valstybinės konservatorijos aktorinio meistriškumo fakultetą pas žymią teatro pedagogę, profesorę Algę Savickaitę. 1984 metais baigė studijas ir dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre. Aktoriaus karjera, Arvydo gyvenime, truko penkerius metus, o režisūra atsirado 1988-aisiais, kai su draugu Ryčiu Račkausku pastatė pirmą neoficialų spektaklį.

Savo režisūriniam debiutui Arvydas pasirinko Sauliaus Tomo Kondroto apsakymą „1892 metų progreso idėja“, kuriame persipina istoriniai faktai, filosofiniai apmąstymai ir poetinis žvilgsnis į žmogaus būtį.

„Kai įvyksta spektaklis, supranti, kad tai yra gyvybė palietusi žmogaus širdį. Aišku, pagrindinis dalykas yra darbas su aktoriumi, nes režisūra tai ne šviesos, dekoracijos ar mizanscenos. Režisūra yra nuolatinis pokalbis. Analizuoji tol, kol aktorius išeina į sceną. Ryčiui buvo šešiolika, na gal septyniolika metų ir tu matai stebuklą, kad ten jau ne jis, ten yra kažkas daugiau. Ir žinai, teatre visą laiką ieškai žmogaus, o tam, kad jį atrastum, kad kažkas gimtų, turi labai daug kalbėti, analizuoti, surasti kažkokius jo ir savo gyvenimo atitikimus, tai kas iš tikrųjų jaudina. Toks yra bendras aktoriaus ir režisieriaus darbas. O realybė būdavo kokia? Padarai spektaklį ir teatro kritikas sako, kad labai geras spektaklis. O kur dingo režisūros įvertinimas? Čia ir yra esminis dalykas - geras spektaklis, bet režisūros tarsi nemato, nes režisūra yra žmoguje. Ir čia yra pats didžiausias komplimentas režisieriui, kad tu ištirpsti, o ne dominuoji,“ – savo įžvalgomis dalinosi A. Lebeliūnas.

Repetuodamas monospektalį Kauno Architektų namuose, Arvydas jautė, kad yra stebimas KGB, nes Architektų namuose jau buvo prasidėję Sąjūdžio būstinės įsikūrimo bruzdėjimai, o ir S. T. Kondrotas rašytojas, kuris kalba kodais. Ir nors apsakymas „1892 metų progreso idėja“ yra trumpas, jame keliamos svarbios egzistencinės temos: žmogaus ir laiko santykis, progreso kaina, naivumo ir išminties dvilypumas, Dievo ir žmogaus ryšys. 1988-aisiais, tai vis dar buvo drąsus pasirinkimas.

Po pirmojo spektaklio pastatymo sekė ir kiti: „Prieš išskrendant į rojų“, „Ką liokajus matė“, „Karolis“, „Nuotraukos iš seno albumo“, „Tarnaitės“, „Demianas“, tai spektakliai, kuriuos A. Lebeliūnas pastatė Klaipėdos ir Kauno dramos teatruose. Dar vienas svarbus Arvydo karjeros posūkis, tai 1992 metais baigti aukštieji kino režisūros kursai pas režisierių ir dramaturgą Vytautą Žalakevičių.

„Pas Žãlą [taip režisierių Vytautą Žalakevičių vadindavo kolegos-aut.past.] mokėmės trise: Gintas Dailida, Vytautas Balsys ir aš. Gintas Dailida kursų nebaigė, išėjo. Aš irgi norėjau mesti tuos kursus, bet Žalakevičius pasakė: „Nedrįsk!“. Nemečiau. Baigiau. Žalakevičiaus charakteris gerai atskleistas Laimono Tapino knygoje „Laiškanešys pasiklydęs dykumoje,“ – pastebi režisierius.

- Gerai, galėsime pasikalbėti, bet tik su viena sąlyga – ištrauk mane iš čia...
- Bet, Vytautai, kaip aš galiu tai padaryti?..
- Kaip nori, išvok!..
Dar bandžiau derėtis, bet V. Žalakevičius trumpai nukirto:
- O čia jau tavo biznis...
Tada į galvą šovė ne pati originaliausia mintis. Priėjau prie palatos lango, atidariau ir mostelėjau ranka:
- Prašom.
- Ką – prašom? – apsimetė nesupratęs V. Žalakevičius.
- Radau galimybę jus ištraukti - šokit!
- Betgi čia ketvirtas aukštas!..
- O čia jau jūsų biznis, - pasakiau be gailesčio.
V. Žalakevičius šyptelėjo:
- Gerai. Bet tik vieną klausimą.
- Vytautai, jūs per savo gyvenimą sukūrėt, regis, trylika filmų, parašėt trisdešimt septynis scenarijus, esat gavęs daugybę prizų, premijų, taip pat ir per galvą...
- Jo, šito netrūko, - nutraukė mane V. Žalakevičius.
- Todėl prašau jus vienu sakiniu apibūdinti savo gyvenimą ir kūrybą.
- Paprastesnio klausimo negalima?..
- Galima. Bet paprastesnis tinka tik lengvojo svorio boksininkams...
- Kurgi ne, - šyptelėjo dar kartą.
Paskui kelias akimirkas patylėjo, atsistojo, lėtu žingsniu nuėjo prie lango, ilgai žiūrėjo į kovo lietaus merkiamus medžius, staigiu judesiu atsigręžė ir pridususiu balsu pasakė:
- Aš visą gyvenimą kankinau save, kitus ir vis dėlto nepadariau nieko, ką mokėjau, galėjau ir privalėjau padaryti...
Tai buvo pats trumpiausias mano, kaip žurnalisto, interviu, bet pats skaudžiausias...“ [L. Tapinas, „Laiškanešys pasiklydęs dykumoje“, 2008, 394-395 psl.]

„Žãla nebuvo tradicinis pedagogas, tai buvo aukščiausio lygio intelektualas, kuris buvo reiklus tiek sau, tiek kitiems. Visą jo perduotą žinią aš pagavau vėliau, kai jau buvau ne tik baigęs aukštuosius režisūros kursus, bet ir Žãla jau buvo miręs. „Žiūrėdamas į nuobodžiaujančius savo studentų veidus, aš neapsimetu, kad dėstau režisūrą, aš ieškau pašnekovų,“ – V. Žalakevičiaus pamokas prisiminė Arvydas.

Pasak A. Lebeliūno, V. Žalakevičius buvo ugdytojas, kuris klausiamas studentų, turėdavo drąsos pasakyti, kad jis nežino.

„Žãlos „aš nežinau“, man būdavo provokacija. Jis sakydavo: „Tai pripažink, kad nežinai, tai tu pasakyk, kad nežinai, bet nemalk š**o. Taip ir sakyk: „Aš nežinau“, tada prasidės tavo kelias į žinojimą! Labai gerai, kad tu nežinai, nes baisu, kai žmonės viską žino, apie ką su jais tada kalbėtis? – savo mokytojo žodžius pakartojo Arvydas.

„Frazė, „aš nežinau“ išties yra magiška, ji ir išlaisvina, ir nutiesia kelią eiti toliau, nes kai viską žinai, tada taškas. Akligatvis! Tau, kaip žmogui, yra svarbu apie šitą pasaulį daugiau sužinoti ir tu gauni impulsus iš kitų žmonių. Atrodo, kad tu ten kažką mokai, bet tu tiesiog užduodi klausimą - pats sau ir kitam, kaip kažkada Modris Tenisonas: „kas aš esu?!“ Šitas klausimas kiekvienam asmeniškai yra pats svarbiausias. Tam ir reikalingas pašnekovas, kad galėtume tai suprasti. O ar įmanoma iki galo tai suprasti? Aš nežinau. Bet kalbėdamiesi skausme ir laimėje, gyvenimo prarajose ir durnose situacijose, mes galim vienas kitam padėti,“ – įsitikinęs A. Lebeliūnas.

Kūryba – slėpinys, o gebėjimas praskleisti paslapties šydą - profesionalumo ženklas. Pasak A. Lebeliūno, vaidmens ar scenarijaus gimimas yra panašus į kūdikio gimimą, tai vidinio brendimo procesas, kur žodžiai yra mažiau svarbūs už vidinį virsmą ir prasmės pripildytą tylą.

„Tu privertei mane įgarsinti savo mintis, kurios faktiškai glūdi kažkur labai giliai, bet tam, kad tai nutiktų, turi būti bendras interesas ir mus vienijantis kontekstas, už mūsų esantis antras planas. Šablevičius yra tavo antras planas [autorė yra baigusi aukštuosius kino režisūros kursus (1997-1999) pas dokumentikos kino klasiką Henriką Šablevičių (1930-2004)], o mano Žalakevičius. Ir dabar ne tik mes kalbamės, kartu su mumis kalbasi ir Šablevičius, ir Žalakevičius, Šurna, Paukštė, Žebriūnas, visi tie žmonės, kurie gyvenime buvo sutikti. Žalakevičius tai vadindavo referentiniu ratu. Kiekvienas žmogus turi savo referentinį ratą ir nebūtinai tave formavę žmonės turi būti gyvi, jie gali būti jau amžinybėje. Žmogaus referentiniame rate gali būti ir Bachas, gali būti net Leonardas da Vinčis! Be abejonės, jame yra tėvai, vaikai, visi žmonės su kuriais teko laimė susitikti arba rimtai jais domėtis. Jie formuoja mūsų supratimą, mąstymą, daro įtaką mūsų kūrybiniams procesams, etiniams ir moraliniams pasirinkimams,“ – netikėta linkme pokalbį pakreipia A. Lebeliūnas.

Ruošdamasi pokalbiui su Arvydu, dirbtinį intelektą panaudojau vieninteliam klausimui, ką jis žino apie kino ir teatro režisierių Arvydą Lebeliūną. Be visų, jau aukščiau, išvardintų Arvydo biografijos faktų, dirbtinis intelektas pateikia informaciją, kad be režisūros Arvydas Lebeliūnas dar veda ir aktorinio meno praktinius užsiėmimus, šią idėją jis parsivežė iš Kanados. Arvydo paklausiau, kaip jis jaučiasi taip įvertintas dirbtinio intelekto?

„Niekaip. Man visada įdomiau yra tai, ko aš nežinau apie save. O jis (DI) to neparašys. Mums reikia kito žmogaus, kad būtume, kad sužinotume, kas aš esu. Šiais dirbtinio intelekto sprogimo laikais, santykis su kitu žmogumi, pokalbis su juo ir yra tikroji prabanga ir didžioji vertybė,“ - neabejoja kino ir teatro režisierius Arvydas Lebeliūnas.

- Aktorinio meno studijos – pažinkite save ir scenos paslaptis.
- Kūrybinė bendrystė – saugi ir palaikanti aplinka.
- Baigiamasis darbas – etiudai vaizdo formatu!

Kada: pirmadieniais kovo 2 - gegužės 25 d.d., 18:30-20:30 val.
Kur: A. Jakšto g. 6, Kauno senamiestis
Kam skirta: nuo 16 metų iki... (skaičių įrašykite patys!)

Pažintinis užsiėmimas vasario 23 d. 18:30 val. – nemokamas.
Registracija ir visi atsakymai į klausimus: [email protected]

Kalbėjosi Diana Adomaitienė