V. Janulevičius: Lietuva yra pramonės valstybė ir tokia turi likti

Pasak V. Janulevičiaus, prieš kelerius metus Europa gyveno iliuzijomis, kad saugumo klausimus už ją išspręs kiti. Šiandien tokia iliuzija, nors joje ir yra dalis teisybės, gali smarkiai suklaidinti. Migracijos krizė, dronų išpuoliai, hibridinės atakos, Kremliaus agresija, Kinijos vis agresyvesni žingsniai Azijoje ir pasaulio prekybos grandinėse – visa tai primena, kad saugumas nėra tik karių ar dokumentų klausimas. Jis prasideda nuo gamybos pajėgumų, nes be jų net stipriausios sąjungos lieka pažeidžiamos.

„Gamyba yra ta investicija, kurią vertina ir mūsų partneriai. Tik tie, nuo kurių priklauso tiekimo grandinės, yra laikomi patikimiausiais sąjungininkais. Kitaip tariant, saugumas be gamybos yra tik iliuzija“, - pabrėžia daugiausiai verslo įmonių Lietuvoje vienijančios organizacijos vadovas.

Paminėdamas liepos pabaigoje į Lietuvą iš Baltarusijos įskridusį droną su sprogmenimis, V. Janulevičius pažymi, jog tai jau nebėra hipotetinė grėsmė, tai - realybė.

„Jeigu šiandien negalime užtikrinti patikimos oro gynybos nuo pavienių bepiločių, kaip rytoj gintumės nuo šimtų ar tūkstančių? Kaip taikliai pasakė eurokomisaras Andrius Kubilius – mums reikia „dronų sienos“, nes hibridinės grėsmės tampa kasdienybe. Ukrainos patirtis parodė, kad antidroninės sistemos, akustiniai jutikliai, mobilūs REW vienetai turi būti diegiami nedelsiant. Tai reiškia – remti vietos kūrėjus, dronų startuolius, elektroninės kovos sprendimų gamintojus čia, Lietuvoje. Kiekviena diena delsimo reiškia, kad esame atviri provokacijoms“.

NATO sprendimas iki 2035 metų skirti gynybai 5 proc. BVP pripažintas istorinė naujiena. Tačiau procentai, anot V. Janulevičiaus, savaime nieko neapgina. Tad šiandien klausimas jau nebėra apie „kiek“. Tai jau seniai klausimas apie „kur“ ir „kada“, — kur bus pagaminta amunicija, jeigu reikės penkiskart daugiau sviedinių, ir kas tai pajėgs padaryti laiku.

Deja, kaip pastebi LPK prezidentas, Europa jau patyrė fiasko – neįvykdė pažado Ukrainai pristatyti milijono artilerijos sviedinių per metus. Tai - įrodymas, kad politinė valia be gamybos pajėgumų yra tik deklaracija. Prisimenant Šaltojo karo pamokas, akivaizdu, jog tikrasis atgrasymas buvo gamyba, technologijos ir greitis gamyklose, o ne nuolatinės kalbos apie susirūpinimą konferencijose...

LPK pranešime teigiama, kad šiais metais Europos gynybos indeksas išaugo 51 proc., o „Rheinmetall“ akcijos pakilo net 163 proc. Tačiau kapitalo rinkų reakcija negarantuoja faktinių gamybinių pajėgumų plėtros, tai - tik signalas, jog investuotojai jau suprato grėsmės mastą.

Tiesa, gamyba Europoje galų gale taip pat ima augti. „Financial Times“ analizė rodo, kad ginklų gamyklos Europoje plečiasi trigubai spartesniu tempu nei prieš karą: per regioną atsirado apie 7 mln. kvadratinių metrų naujų gamybos plotų, daugiausia - skirta amunicijai ir raketoms. Vien tik „Rheinmetall“ planuoja išauginti 155 mm šaunamų sviedinių gamybą nuo 70 000 vienetų 2022 m. iki 1,1 mln. per metus iki 2027 m.

„Lietuva turi ne tik sveikinti šiuos pokyčius, bet ir realiai juose dalyvauti. Tai mūsų visų ir mūsų pramonės šansas“, - akcentuoja LPK prezidentas V. Janulevičius. - Lietuva, labiausiai pramoninė Baltijos valstybė, privalo nutraukti „eilės prie užsakymų“ logiką. Turime tapti ne numeriu eilėje prie užsakymų, o tiekėjais. Nes tik tie, nuo kurių priklauso tiekimas, ir yra ginami labiausiai“.

LPK vadovas pabrėžia, jog šiandieninė realybė be užuolankų diktuoja paprastus dalykus: amerikietiškos ginkluotės reikia laukti metus ar ilgiau. Pavyzdžiui, „Politico“rašo, kad dar 2022-aisiais JAV finansavo 18 HIMARS sistemų pardavimą Ukrainai, tačiau „Lockheed Martin“ gamykla jų iki šiol nepristatė. Tas pats su „Patriot“ oro gynybos raketomis ir aukšto sprogumo artilerijos sviediniais,- jų pristatymai buvo stabdomi, net kai jau buvo paskirta finansinė parama.

Ukrainos pareigūnai pripažįsta: „mes neturime pasirinkimo“ – reikia ieškoti kitų kelių, nes amerikietiškos eilės ilgos. O ir prioritetai, kaip jau dabar suprantame, - ne visai Europos, ką jau kalbėti apie Ukrainą, pusėje. Europos šalys šiandien svarsto naujus mechanizmus – pirkti JAV ginkluotę už savo pinigus, kad paskui perduotų ją Ukrainai. Akivaizdu: tradicinis tiekimo modelis stringa, o gamyba tampa esminiu ribojančiu faktoriumi.

„Ką tai reiškia Lietuvai? Kai kilo klausimas dėl paramos Ukrainai, visuomenėje skambėjo paprastas, bet pavojingas argumentas: „atidavėme tai, kas mums gyvybiškai reikalinga“. Tai -ne tik emocinė reakcija. Tai - simptomas, kad neturėjome užprogramuoto atsargų atstatymo ir gamybos pajėgumų rezervo. Kitaip tariant, perdavimas buvo suprantamas kaip tam tikras nusiginklavimas. Bet tokia logika yra pasenusi. Taip greitai keičiantis technologijoms ir karo taktikai, saugumo garantija nebėra didelis sandėlis (nepasiteisino net agresorei Rusijai). Saugumo garantija yra gamybos greitis ir gebėjimas prisitaikyti“, - sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas V. Janulevičius.

Jis pristato aiškią LPK siūlomą taisyklę: „1–1–1“ principas: paramos daugiklis, o ne nuostolis. Kiekvienas perdavimas Ukrainai = 1 vnt. atkuriamas Lietuvos atsargose + 1 vnt. užsakomas papildomai rezervui. Tokia strategija reikštų, kad dovana frontui nebėra minusas Lietuvai, – tai užsakymo impulsas mūsų šalies gamykloms. Toks „1–1–1“ principas remtųsi JAV „backfill“ praktika (perdavimas = atstatymas) ir Lenkijos bei Norvegijos patirtimi, kai kiekviena dovana Ukrainai virto nauju užsakymu jų pačių pramonei.

...įstatyme įtvirtinti minimalias karo atsargas (90–180 dienų), nustatyti, kad perdavimas galimas tik lygiagrečiai pasirašius atstatymo užsakymą. Būtina įvesti „capacity reservation“ sutartis (valstybė moka už rezervą, kad įmonė galėtų įvesti papildomą pamainą, kai prireikia).

„Lietuva turi viską: technologijas, įmones, žmones, sąjungininkus. Reikia tik vieno – politinės valios ir greičio.Todėl LPK siūlo: supaprastinti leidimų išdavimą ir mažinti biurokratiją gynybos sektoriuje. Taip pat - steigti „Defence LEZ“ ir įgalinti klasterius virsti realia gamyba, skirti dalį NATO 5 proc. BVP įsipareigojimų vietinei pramonei, inovacijoms ir infrastruktūrai, integruoti Lietuvos įmones į NATO ir ES gynybos tiekimo grandines bei stiprinti bendradarbiavimą su Ukraina ir Šiaurės–Baltijos regionu, kad būtume ne vartotojai, o gamintojai“, - siūlymus išvardino Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.

Jo įsitikinimu, visa Europos Sąjunga turi siekti savarankiškumo, – nuo žaliavų perdirbimo iki jų panaudojimo gynybos technologijose. Tik stiprindama savo tiekimo grandines, ES galės atsilaikyti tiek prieš Kremliaus karą, tiek prieš Pekino spaudimą. O Lietuva, kaip pramoninė ir technologinė ekosistema, gali ir privalo būti šios grandinės dalis.