Žeminančiomis salvėmis persunkta T. Pačėso „premjera“ apnuogino didesnes žaizdas: LKL galvų reakcija palieka itin slogų įspūdį

Šios salvės apnuogino, paaštrino gerokai gilesnes problemas – matydami storžieviškumo pliūpsnius Jono Valančiūno adresu (nors T. Pačėsui laidoje „O, dangau!“ klausimas buvo užduotas daugiskaitos forma, iš atsakymo susidaro kuo aiškiausias įspūdis, kad jis pirmiausiai omeny turėjo JV), Lietuvos krepšinio federacijos vadovybė apsimetė, kad nieko bloga neįvyko.

Pažvelgus plačiau, panaši situacija yra daugelyje organizacijų, kai atmosferą nuodijančios problemos - mobingas, žeminimai, nesiskaitymas, elementarios pagarbos deficitas, yra užglaistomos, sukuriant iliuziją, kad viskas klostosi puikiai. Kalčiausiais paverčiami tie, kurie tuos skaudulius iškelia, atkreipia į juos dėmesį – žurnalistai, visuomenininkai, sportininkai, apskritai pilietiškai aktyvesni žmonės.

Net jeigu T. Pačėso frazės apie „ „kosminis“, kad pasijunti, lyg stebėtum ne interviu, o groteskiškos pjesės veiksmą, kurios dalyvis rimčiausia mina įrodinėja, kad tai anaiptol ne absurdas.

t-o-o-o-o-kius pilvus“, jas vaizdingai iliustruojant gestais, apie cigarus, medžioklę, pernelyg didelį atsipūtimą ir tariamą „regeneracijos“ poreikį, apie nedrausmingumą ir pernelyg mažą atsidavimą treniruotėse, apie „lozungines“ pastangas, norą gauti išskirtines sąlygas ir egoizmą aikštelėje būtų bent iš dalies pagrįstos, tokia vieša, demotyvuojanti apatinių rūbų skalbimo procedūra, būtų absoliučiai nereikalinga. Juolab – prieš Europos krepšinio čempionatą.

Tačiau labiausiai pribloškia tai, kad visi šie užmetinėjimai yra absoliučiai išlaužti iš piršto.

Netgi labai smarkai pritempinėjant, neatlaikytų ir pati lanksčiausia guma – J. Valančiūnas niekada nebuvo pagarsėjęs egoistišku elgesiu per varžybas, drausmės stoka ar atsainiu požiūriu į treniruotes, rinktinės režimą. Jam tikrai nėra pagrindo prikaišioti pasiaukojimo stygių, bandymus pasislėpti už kitų žaidėjų nugarų.

Jei T. Pačėsui atrodo kitaip, tegul pavyzdžiui, užmeta bent akies kraštelį į praėjusio Europos čempionato rungtynes su Vokietija, kur JV kovojo nepaisydamas didžiulių skausmų ir pelnė 34 taškus.

Taip, J. Valančiūnui ne visuomet sekdavosi, pasitaikydavo klaidų, tačiau tai yra natūralu, nuo to niekas nėra apsaugotas.

Net stebėtojams iš žemiausios sofos lygos aišku, kad mūsų „centras“, vertinant objektyviai, yra vienas rinktinės lyderių, svarbiausių, naudingiausių ir reikalingiausių žaidėjų. Ir kad J. Valančiūnas ne atsipalaidavęs pučia dūmą kažkur tarp aikštelės ir poilsio kambario, tačiau yra daugybę metų atsidavęs triūsia rinktinės labui. Iki pat paskutinės sirenos.

Todėl asistento užsipuolimas yra t-o-o-o-oks įžūlus, t-o-o-o-oks

Vėlgi, vertinant absoliučiai objektyviai, glumina ir faktas, kad menkintojas pats nenuvertė ypatingai aukštų kalnų nei aikštelėje, nei treniruodamas – čia netgi nesinori labiau plėstis, lyginant T. Pačėso ir JV indėlį, svorį, įtaką, reikšmę rinktinėje skirtingais jos laikotarpiais.

Po skandalingų pasisakymų būtų pakakę vos kelių dalykų – T. Pačėso atsiprašymo, LKF prezidento Mindaugo Balčiūno ir rinktinės vairininko R. Kurtinaičio bent kiek griežtesnės, principingesnės reakcijos, kad tokie žeminimai nėra ir nebus toleruojami.

Traukinys tada be kliūčių važiuotų į priekį toliau, apsiribojant palyginti nesmarkiu virptelėjimu.

Tačiau M. Balčiūno atsainumas, jo patyčias, įžeidžias replikas toleruojanti reakcija, prisikemšant į ausis kuo storesnius vatos sluoksnius ir dėl visa ko dar kuo smarkiau užsimerkiant, palieka ne mažiau slogų įspūdį nei T. Pačėso „benefisas“.

LKF prezidentas po žeminančio „šou“ ne tik abejingai nusuko galvą į šoną, dangstydamas T. Pačėsą po „saviraiškos laisvės“ skydu, bet ir ėmė dėstyti, kokia gera situacija Lietuvos krepšinyje (nors po ilgo medalių bado realiai nieko reikšmingesnio, pavyzdžiui, atėjus naujoms vyrų rinktinės galvoms, dar nelaimėta), kaip T. Pačėsas prisideda prie teigiamų kultūros rinktinėje pokyčių (taip, per skandalingąjį interviu su T. Langvinio laidoje „O, dangau!“ tai puikiai matėme), kaip čia rekordiškai auga LKF biudžetas ir apskritai viskas puiku, gražu, nuostabu. Regis, jau greitai pasieksime komunizmą.

Kol nieko svaresnio, išskyrus 4 paskutines pergalės atrankos cikle, nepasiekta, laikas pompastiškoms frazėms, švelniai tariant, yra pernelyg ankstyvas.

Problemų užglaistymo virusas visuomet buvo gajus, tačiau žvelgiant į Lietuvos krepšinio virtuvės pavyzdį, pastaruoju metu jis pasiekė savo siautulio piką – šefai kaip įmanydami giria savo patiekalus, ignoruodami prėskus ingredientus, maskuodami prisvilusias vietas.

Neskaniai atrodė ir Lietuvos krepšinio lygos generalinės direktorės Rasos Liuimienės elgesys, kuomet ji, ryškiai demonstruodama savo „objektyvumą“, pasuko kritikos vairalazdę link J. Valančiūno ir kitų žaidėjų (ak, nereikia čia viešai reaguoti į trenerio asistento žodžius, veltis į diskusijas), o paties T. Pačėso, kuris įžiebė konfliktą, ir ne bet kaip, o tiesiog taškydamasis purvo lavinomis, adresu apskritai nieko neišdrįso pakomentuoti.

Tiesiu būdu garsėjantis R. Kurtinaitis po netrumpos tylos perteikė situaciją taip, tarsi košės būtų privirusios abi pusės.

Kokius signalus po viso šito mato kiti rinktinės nariai? Ką regi į ją prasimušti siekiantis jaunimas, pagaliau, bet kuris profesionalus krepšininkas?

Būk lojalus, savas, nešokinėk prie valdžią (o būtent J. Valančiūnas atvirai palaikė M. Balčiūno konkurentą R. Javtoką per LKF prezidento rinkimus), kitaip gausi patyčių porciją, ir niekas tavęs neužstos. Net jeigu tu ir būtum viena didžiausių žvaigždžių per visą Lietuvos krepšinio istoriją. Net jei būsi bjauriai užsipiltas.

Ar, regis, toks demonstruojamas vadovybės požiūris padės sukurti geresnę atmosferą rinktinėje ir už jos ribų? Ar tai įkvėps žaidėjus? Ar skatins juos atsiduoti rinktinei 100 procentų? Ar nepalinks nuosėdų jų viduje? Ar neturės įtakos būsimiems rezultatams?

Jaunojo supertalento iš NBA Mato Buzelio reakcija į T. Pačėso žeminimus, jo išreikšta abejonė dėl žaidimo šiais metais rinktinėje (bet kokiu atveju, jeigu ir žais, drumzlės sąmonėje išliks) labai jau ryškiai byloja, kad po M. Balčiūno ir Ko dailiai blizginamu fasadu slepiasi toli gražu ne toks patraukus vaizdas.

Kai tu problemas stengiesi sumenkinti ir užglaistyti, jos anksčiau ar vėliau išlenda, tik dar didesnės.

Pats laikas būtų pasimokyti iš klaidų ir iš esmės pakeisti požiūrį, bendravimą, opių klausimų sprendimo būdus – jei nepavyks savęs perlaužti, rezultatų tikėtis bus sudėtinga.