Valstybės saugumo departamentui (VSD) uždegus raudoną signalą Remigijaus Žemaitaičio priėjimui prie įslaptintos informacijos, vertėtų atkreipti dėmesį į aplinkybes, kurios sumala į smulkius miltus šio veikėjo bandymus vaizduoti save „politinio susidorojimo“ auka.
Atvirai prorusišku kursu ir polinkiu kolaboruoti su teroristine šalimi pagarsėjusio seimūno (apie jo atviravimus, jog duotų Rusijos smogikams savo politinių oponentų namų koordinates, kad užpuolikai žinotų, kur sprogdinti, plėstis čia neverta, bet derėtų priminti visiems, kas jį užtaria) aiškinimai, kad leidimas dirbti ir susipažinti su aukščiausio lygmens įslaptintos informacijos žyma „Visiškai slaptai“ jam nebuvo išduotas dėl vienintelio dalyko – praėjusią kadenciją sulaužytos priesaikos, toli gražu neatrodo pagrįsti.
Iš tikrųjų draudžiamą signalą įžiebę saugumo pareigūnai vadovavosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 str. 2 d., 20 p., kuris byloja apie platesnes leidimo neišdavimo priežastis.
Jeigu kalba vyktų tiktai apie priesaikos sulaužymą, VSD motyvacijoje veikiausiai būtų apsiribota tos pačios dalies 13 p. , kuriame nurodomi labai konkretūs leidimo neišdavimo pagrindai („Asmuo buvo atleistas iš pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, pareigūno vardo pažeminimo, profesinės etikos pažeidimo ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 metai“).
Nors po nepalankios Konstitucinio teismo išvados R. Žemaitaitis prieš praėjusius rinkimus iš Seimo išėjo pats, akivaizdu, kad šį skubų jo žingsnį link mandato panaikinimo lėmė būtent priesaikos sumindymas, tad 13-asis punktas šiuo atveju kuo puikiausiai galiotų.
Tuo tarpu 20 punktas, neleidžiantis dirbti su
slapta informacija, skamba taip: „Tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui“.
Taip, viešojoje erdvėje buvo pasirodžiusios žinios apie Saugumo departamento dokumente dėl nepasitikėjimo R. Žemaitaičiu minimą priesaikos sulaužymą, tačiau sprendžiant iš teisės akto, kuriuo rėmėsi vartus link slaptos informacijos jam uždaręs VSD, formuluočių, atsargumo jo atžvilgiu priežastys apima gerokai platesnius dalykus.
https://kaunas.kasvyksta.lt/2025/04/24/lietuvoje/vsd-rekomendacija-del-r-zemaitacio-grinde-kt-sprendimu-del-sulauzytos-priesaikos/
Vertinant R. Žemaitaitį, visuma – dar iškalbingesnė: leidimas jam neišduotas, nes, kaip aiškių aiškiausiai parašyta įstatyme, jis nepatenka į patikimų ir lojalių Lietuvos valstybei piliečių kategoriją.
Dar daugiau, tame pačiame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nurodyta, kad žyma „Visiškai slaptai“ suteikiama valstybės paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos suverenitetui ar teritorijos vientisumui, turėti ypač sunkių pasekmių valstybės interesams.
Taigi, matome atgrasų, toli gražu pasitikėjimo nekeliančio veikėjo paveikslą, kuris, keistai pasisukus istorijos vingiams, tapo valdančiajai koalicijai priklausančios partijos vedliu. Ir dar – tokiu sudėtingu laikotarpiu.
Net jeigu būtų apsiribota vien šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, sulaužant priesaiką, teatrališki politiko išvedžiojimai apie tariamus persekiojimus „už nuomonę“ neturi jokio svaresnio pagrindo – priesaikos pamynimas yra pakankamai rimta, objektyvi ir pagrįsta motyvacija jam taikyti tam tikrus apribojimus, susijusius su valstybės saugumo sfera.
Dangstytis „nuomone“ gali visi pažeidėjai, ir kuo įžūliau jie elgiasi, tuo garsiau šaukia apie susidorojimus, gimusius jų pačių fantazijose.
Remigijus Žemaitaitis / P. Peleckio, BNS nuotr.
R. Žemaitaičio bandymai sušvelninti VSD smūgį primena nevykusias pastangas paramstyti pagaliu griūvančią skylėtą pašiūrę.
Antai skambūs pareiškimai, kad jam neabejotinai būtų suteiktas leidimas dirbti su antra pagal slaptumą informacijos kategorija „Slaptai“ (tačiau jis esą tyčia siekė leidimo dirbti su žyma „Visiškai slaptai“), panašu, tėra iš piršto išlaužti išvedžiojimai.
Teisės akto dalis, kuria vadovaujantis seimūnui prieš nosį buvo pakabinta spyna, apima visas tris aukščiausias įslaptintos informacijos kategorijas - „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ir „Konfidiencialiai“.
Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad jeigu jis būtų panorėjęs gauti leidimą darbui su žyma „Slaptai“, tai toks prašymas būtų ir patenkintas. Juolab, kad klausimynas pretendentams, norintiems dirbti tiek su „Visiškai slaptai“, tiek su „Slaptai“ žymomis, yra visiškai tas pats – tai parodo, kad pakankamai rimti užraktai yra ties abejais grifais.
Ir, žinoma, visiškai atsitiktinumas, kad R. Žemaitaitis šiuo metu priklauso Seimo Sveikatos reikalų komitetui, kurio nariai gali susipažinti tiktai su pačia žemiausios įslaptintos informacijos žyma - „Riboto naudojimo“, jei tai būtina pagal vykdomas pareigas. Žemiausias grifas prieinamas visiems parlamentarams.
https://kaunas.kasvyksta.lt/2025/04/26/politika/po-vsd-isvados-seimo-vadovas-zada-inicijuoti-r-zemaitaicio-salinima-is-delegacijos-nato/
Tuo tarpu su aukštesnio slaptumo grifais pažymėta informacija galima dirbti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, Audito Biudžeto ir finansų, Teisės ir teisėtvarkos, Užsienio reikalų bei kai kurių kitų komitetų nariams.
Tad labiau panašu, kad prašydamas teisės dirbti su grifu „Visiškai slaptai“, R. Žemaitaitis siekė išvengti skambesnio antausio, nes jeigu paaiškėtų, kad jis negali dirbti ir susipažinti netgi su antra pagal svarbą įslaptintos informacijos žyma („Slaptai“), triukšmas būtų kilęs dar didesnis.
Ir jei parlamentaras jaučiasi toks teisus, toks nuskriaustas, kyla klausimas, kodėl jis neskundžia jam nepalankios VSD išvados? Juk tam neabejotinai turi teisę, bet apie pasinaudojimą ja kažkodėl net neužsimena.
Matome išties keistą, paradoksalią ir pavojingą situaciją, kuomet į valdančiąją koaliciją įeinančios partijos pirmininkas gali dirbti tiktai su pačia žemiausia įslaptintos informacijos kategorija, nėra nepripažįstamas lojaliu ir patikimu valstybei asmeniu, o jo valdžios laivo partneriams atrodo tai visiškai normalu – jie ne tik nenutraukia saitų su susikompromitavusiu, purvinomis dėmėmis gausiai apsitaškiusiu kompanionu, jo politine jėga, bet ir mėgina užliūliuoti visuomenę lopšinėmis, neva nieko čia tokio, nesureikšminkime.
Toks gumos tempimas anksčiau ar vėliau atsisuks prieš pačios tempėjus – kuo ilgiau delsite šalinti iš koalicijos toksiškumu persunktą veikėją, tuo labiau jums patiems skaudės, šią gumą pagaliau paleidus.
Nauja filosofijos kryptis „Nesureikšminkime“ veda link sunkesnių pasekmių patiems jos apologetams, nes jeigu laiku būtų susizgribta, pakaktų išsivėdinti patalpą nuo svilėsių. O pavėlavus reaguoti, teks gesinti jau nemenką gaisrą.