Valstybės dieną Kaune tvokstelėjo „matijošaitiškas smogas“: rekordinio kyšio davėjo apdovanojimas atskleidė tikrąsias mero „vertybes“

Taip, niekam neprisisapnavo – storų, korupcija iš tolo dvokiančių banknotų pluoštų, kurie pateko į istoriją kaip didžiausias teisėsaugos kol kas išaiškintas kyšis nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, davėjas sulaukė apdovanojimo „už nuopelnus“ Kaunui per ypatingą valstybinę šventę, kurioje turėtų būti pagerbti žmonės, neįsivėlę į skandalingas, garbės anaiptol nedarančias istorijas.

Taip, „Autokausta“ pastatė Kaune daug svarbių objektų, tačiau J. Kriaučiūnas vargu ar atlaiko moralinį testą, kuris yra būtinas pretenduojantiems į miesto vardu teikiamus prestižinius apdovanojimus.

https://kaunas.kasvyksta.lt/2025/07/08/politika/v-matijosaitis-susinervino-kai-tarybos-nare-paklause-apie-apdovanojima-autokaustos-vadovui/

Faktas lieka faktu, ir jo neužtušuosi jokiomis statutėlėmis: už papirkimą labai jau abejotinais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas J. Kriaučiūnas (apie tai šiame komentare bus aptarta šiek tiek vėliau) uoliai nešė kyšius savivaldybės administracijos vadovui tam, kad jo vadovaujama statybos firma gautų riebius „valdiškus“ užsakymus.

Ir vien jau toks elgesys yra absoliučiai netoleruotinas ir nepriimtinas.

J. Kriaučiūnas gali sakyti ką nori, teisintis kaip įmanydamas, kalbėti apie patirtą įtakingo valdininko spaudimą ir panašius dalykus, tačiau byloje yra užfiksuoti ir įrodyti net 8 „tepimo“ epizodai itin sodriais kyšių sluoksniais. Ir viso to „tepimo“ autorius yra jis pats.

Moraline prasme tai panašu į dugną – vadovaudamas vienai didžiausių, jeigu ne pačiai didžiausiai statybų įmonei Kaune, kuriai vargu ar būtų grėsęs bankrotas net jeigu ji ir nebūtų gavusi tų savivaldybės užsakymų, būdamas turtingas verslininkas, kuriam tikrai nebūtų kilęs pavojus atsidurti gatvėje nesėkmingai susiklosčius tam tikriems konkursams, tu vis tiek neri į korupcijos gelmes, vardan ilgesnio euro esi pasiruošęs įsilieti į nešvarias schemas.

Niekas netrukdė J. Kriaučiūnui jau po pirmo pareikalavimo duoti kyšį kreiptis į teisėsaugą – taip jis ne tik būtų svariai prisidėjęs prie korupcijos čiuptuvų kapojimo, bet ir pasiekęs, kad sąžiningai gauti užsakymus trukdantis įtakingas miesto valdžios veikėjas (čia pagal oficialią versiją) būtų demaskuotas ir išmestas iš posto gerokai anksčiau nei įvyko iš tikrųjų.

Tačiau „Autokaustos“ šefas, panašu, tempė gumą ištisus metus, nuo 2021 metų pradžios iki pat 2022 metų kovo – traukdamas valdininkui paketus su „juodais“ pinigais, 10 000, 20 000, 30 000 ir net 140 000 eurų kyšiais (tikslumo dėlei – jie traktuojami kaip vienas bendras kyšis), jis automatiškai pats tapo korupcinių schemų dalimi, figūra, prisidėjusia prie valstybę graužiančios purvinos šešėlinės sistemos vešėjimo.

Iš štai tokiam veikėjui, iš esmės dar nė neatvėsus didžiausio kyšio istorijai, aukščiausiu lygiu mieste įteikiama apdovanojimų statutėlė.

Regint šį pribloškiantį absurdo ir įžūlumo mišinį, kyla mintis ir apie paties V. Matijošaičio vertybes – jeigu jis pritarė ar net pats inicijavo apdovanojimo skyrimą J. Kriaučiūnui, vadinasi, jam priimtina ir tai, kad „Autokaustos“ vadovas ilgą laikotarpį asmeniškai, tiesiogiai ir pakankamai aktyviai sukosi korupcijos kamuolyje.

Ir kažin kiek laiko tai būtų tęsęsi, jeigu ne teisėsaugos pareigūnai, nutvėrę abu šios istorijos veikėjus – davėją J. Kriaučiūną ir gavėją V. Šiliauską.

Netgi nėra aišku (bent jau iš tos informacijos, kuri buvo prieinama žiniasklaidai), ar „Autokaustos“ šefas apskritai kada nors ruošėsi pranešti teisėsaugai apie šiuos tamsius reikalus, į kuriuos buvo stipriai įkėlęs kojas.

Nuostabą kelia ir pats J. Kriaučiūno atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – komentuodamas situaciją šiuo klausimu sarkazmo nevengė netgi V. Šiliausko bylą nagrinėjęs Kauno teisėjas Audrius Meilutis, kas apskritai yra reta teismų pasaulyje.

Praėjus daugiau nei metams nuo tyrimo pradžios, 2023 metų gegužę byla J. Kriaučiūno atžvilgiu netikėtai subliūško – „Autokaustos“ vadovas, skirtingai nei V. Šiliauskas, nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, prokuratūrai motyvuojant atitinkamame Baudžiamojoje kodekso straipsnyje („Papirkimas“) neva išpildytomis sąlygomis: jei buvo reikalaujama kyšio, provokuojama jį duoti, ir davėjas pats nedelsdamas („Per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju“) savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, taip pat jeigu kyšį jis pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos žinia.

https://kaunas.kasvyksta.lt/2024/12/12/nuomones/kauno-korupcijos-ciuptuvai-rekordinio-kysio-istorija-ir-nauja-byla-primena-tik-ledkalnio-fragmenta/

Tačiau atidžiau pasigilinus, šių sąlygų išpildymas kelia didžiulių abejonių. Pirma, J. Kriaučiūnas, nuo 2021 metų pradžios V. Šiliauskui per 8 kartus sunešęs bendro 260 000 eurų dydžio kyšį, savo „išpažintį“ teisėsaugai pradėjo tiktai po jo sulaikymo, prieš tai „Autokaustos“ vadovo atžvilgiu pareigūnams ilgą laiką atlikus slaptas kriminalinės žvalgybos priemones (sekimą, stebėjimą ar panašius veiksmus).

Kaip galima aiškiai suprasti iš teisėjo J. Meilučio pakomentuotų aplinkybių, kriminalinės žvalgybos priemonės V. Šiliausko ir J. Kriaučiūno atžvilgiu buvo atliekamos nuo pat 2021 metų birželio pabaigos, t. y., beveik 9 mėnesius iki sulaikymų. Tad kažin ar visa tai galėtų įtilpti į „įmanomai trumpiausio laiko“ ar „nedelsimo“ sąvoką.

Taip pat abejotina ir antra J. Kriaučiūno atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, pagal kurią papirkėjas duoda kyšį arba pažada jį duoti su teisėsaugos institucijos žinia: kriminalinės žvalgybos priemonės, sprendžiant iš proceso metu paviešintų bylos faktų, V. Šiliausko ir „Autokaustos“ vadovo atžvilgiu buvo atliekamos, jiems to nė nežinant.

Iš to galima spręsti, kad J. Kriaučiūnas, prieš duodamas kyšio sumas, apie tai teisėsaugos pats neinformavo – bent jau dalyje epizodų.

Tai kur čia išpildytos sąlygos, pagal kurias buvo galima atleisti J. Kriaučiūną nuo baudžiamosios atsakomybės?

„Kriminalinės žvalgybos priemonės taikytos ir pačiam J. Kriaučiūnui, šiam beje nežinant, bet matyt pareigūnams jau nutuokiant, kad šis jiems apie savo tamsius darbus vėliau pats praneš“, – šie ironiškų gaidelių kupini teisėjo A. Meilučio pastebėjimai, regis, dar labiau apnuogina dar ikiteisminio tyrimo stadijoje priimtus skylėtus sprendimus panaikinti įtarimus J. Kriaučiūno adresu, į teismą siunčiant vienintelį V. Šiliauską.

Baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patraukta ir „Autokausta“, kaip juridinis asmuo – priešingu atveju, ko gero, jai būtų smarkiai pasunkėjusios galimybės toliau dalyvauti valdžios skelbiamuose didžiulės vertės statybų konkursuose bei juos laimėti, ir toliau nuolat gauti pelningus, iš ilgų skaičių susidedančius savivaldybės užsakymus.

Taip „šauniai“ viskam susidėliojus, matome Kauną užtvindžiusio „matijošaitiško smogo“ vertybinį paveikslą: formaliai, teisiškai išlipai iš balos sausas – vadinasi, vertas garbės pakylos, kad ir kaip morališkai neskaniai tai atrodytų.

Nors meras ir jo artimiausia politinė-administracinė komanda to tiesiai nesako, veiksmai, pagerbiant J. Kriaučiūną „Laisvės kario“ statulėle, kalba aiškiau už bet kokius žodžius.

Ir tas smogas Kauną dusina jau ne vienerius metus. Ir toli gražu ne pirmą V. Matijošaičio kadenciją.

Tą tirštą, šleikštų rūką matėme ir anksčiau – kuomet V. Matijošaitis savivaldybių atstovų susitikime dėstė, kad apklausas galima apeiti, o rinkėjų valią – nupirkti. Kai Kauno savivaldybėje buvo skubiai pramušinėjamos Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio apsaugos zonų korektūros, už kurių kyšojo paties mero statybos firmos ausys. Kai išlindo „špakliavimo“ asfaltu užmojai unikaliame gamtos kampelyje Šančiuose (prieš kuriuos į protestus buvo susirinkę net 6000 vietos gyventojų), naudingi buvusiam V. Matijošaičio patarėjui ir jo sūnaus, miesto tarybos nario Š. Matijošaičio verslo partneriui A. Etneriui, kurio firmai šalia naujos gatvės ten būtų buvę gerokai lengviau pardavinėti naujus daugiabučius. Kuomet Š. Matijošaičiui užsimojus statyti daugiabutį Žaliakalnyje, A. Mackevičiaus gatvėje, sklypo paskirtis savivaldybėje buvo pakeista vos per kelias dienas. Arba kai tas pats Š. Matijošaitis, tėvui einant mero pareigas, masiškai įsigijo daugybę sklypų mažesnėmis nei rinkos kainomis, po to, kai žmonėms buvo atkurtos nuosavybės teisės. Čia galima būtų vardinti ir vardinti.

Klausimas kauniečiams – kiek ilgai jūs tą smogą puoselėsite ir palaikysite? Nes tik nuo jūsų stuburo kietumo priklausys, ar jūsų mylimame mieste pasirodys gaivesni vėjai.