Premjero žvejyba su korupcijos dumble skęstančiu Druskininkų meru, gelbėjimo ratas R. Žemaitaičiui ir kiti nesibaigiančių sutapimų serialo epizodai

Prieš pereinant prie nūdienos pavyzdžių, galima prisiminti legendą apie Ramūno Karbauskio verslo su Rusija ištakas, kuris ėmė sėkmingai suktis neva po pažinties su „senu armėnu“ – SSRS atstovu prekybai su Vokietija, būsimo valstiečių vedlio sutiktu (visiškai atsitiktinai, žinoma) maždaug 1990-aisiais, kuomet R. Karbauskiui buvo 20 metų. Naujasis pažįstamas Maskvoje pasiūlė „daryti biznį“, ir taip užsikūrė verslo mašina.

Tai, žinoma, absoliuti tiesa. Šių eilučių autorius, būdamas panašaus amžiaus, praėjus keleriems metams nuo nepriklausomybės atkūrimo nuolat vykdavo į komandiruotes – tiesa, ne į Maskvą, o šiek tiek arčiau, bet ir Lietuvoje pranašingų ženklų būdavo per akis. Važiuojant traukiniu iš Kauno į Vilnių kiekvieną kartą, kas antrame vagone sėdėdavo po garbaus amžiaus armėną, kurie krenkštė, kosėjo, švilpčiojo, kad tik atkreiptų jaunojo korespondento dėmesį, tačiau pastarajam koją pakišo pastabumo stoka. O juk buvo galima taip galingai prasimušti.

Per kelias dešimtis metų valstybėje nuvilnijo daugybė atvejų, primenančių triukus su labai jau akivaizdžiai ant ausų kabinamais makaronais – tai ir socdemų susijungimas su buvusiais komunistų šulais, šaukiant, kad tai, be abejonės daroma ne dėl asmeninės naudos, o vardan Lietuvos, ir R. Pakso apkaltos metu lyg dūžtančios žonglieriaus lėkštės pokšėjusios frazės, jog kaltas ne jis, o aplinka, ir Kauno mero V. Matijošaičio neabejotinai atsitiktiniai „numeriai“, balsuojant savivaldybėje už skubias Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio apsaugos zonų korektūras, už kurių kyšojo jo paties statybos firmos ausys, ir laikinosios sostinės konservatorių nekaltai vartytos akutės, kilus skandalui dėl jų valdymo laikais (su tuomečiais koalicijos partneriais ir rėmėjais - liberalais, socdemais, jaunalietuviais) 2008-ųjų rudenį Kaune iškilusio auksinio tualeto.

Nūdienos cirkas keliauja toliau, apdalindamas žmones naujomis savo žaidimų serijomis – smagiau turbūt jaučiasi tie, kas plaukdami paviršutiniškumo upėmis, linkę praryti jauką, o ne abejojantys su amžinai įkyriu kritiniu mąstymu.

Prezidento apsilankymas Jonavoje, prieš pat Kauno apygardos teismo nuosprendį Mindaugui Sinkevičiui „čekių skandalo“ byloje, kaip ir G. Nausėdos užtariantys žodžiai apie Jonavos rajono mero „nekaltumą“, žinoma, buvo visiškai atsitiktinis – tiesiog taip grafikas išpuolė.

Aukščiausiojo teismo viražai, nutraukiant baudžiamąją bylą M. Sinkevičiui dėl piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo ir svetimo turto pasisavinimo, užlanksčius teisinius paragrafus taip, kad būtų naudinga įtakingam socdemui ir visai valdančiajai partijai (dvi žemesnės teismų instancijos, maniusios priešingai, nublokštos kone iki mokinukų lygio), suprantama, irgi absoliutūs sutapimai, jokios povandeninės srovės čia nesuveikė.

To paties Jonavos rajono mero išrinkimas praėjusią savaitę pirmuoju LSDP pirmininko pavaduotoju, netgi nelaukiant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadų čekiukų istorijos tęsinyje (baudžiamosios atsakomybės M. Sinkevičius išvengė, bet dabar svarstomi jo administracinės, tarnybinės, drausminės ar etinės atsakomybės klausimai, ir sprendimą VTEK priims pirmoje birželio pusėje) – irgi, žinoma, tik sutapimas.

Po VTEK sprendimo, jei būtų pripažinti pažeidimai, M. Sinkevičiaus stūmimas į socdemų viršūnes būtų ne itin gražus, pernelyg dėmėtas žingsnis prieš visuomenę, tad reikalai sutvarkyti laiku. Bet taip tiesiog sutapo.

Socdemų metamas gelbėjimosi ratas R. Žemaitaičiui, kurio dėka jis galėtų išsilaikyti Seimo delegacijoje NATO Parlamentinėje Asamblėjoje (Saugumo departamentui užkertus kelią jam prie įslaptintos informacijos, beliko viena galimybė – panaikinti šį reikalavimą, galiojantį minėtos delegacijos ir daugelio parlamento komitetų nariams) – atsitiktinumas, ir daugiau nieko.

R. Žemaitaičiui parankias pataisas pramušinėjantis ilgametis Seimo narys, socialdemokratas Julius Sabatauskas, aišku, net nepagalvojo apie „aušriečių“ pirmininko reikalus. Tai, kad atitinkami reikalavimai parlamentarams dirbant su grifais „slaptai“ ir „visiškai slaptai“ egzistuoja jau eilę metų, o J. Sabatauskas atlikti korektūras užsimojo tiktai dabar, žinoma, tik sutapimas.

Ir kaip čia taip išeina, kad teisininkas pagal specialybę J. Sabatauskas, Seime besisukantis jau nuo 2000 metų, niekaip nepajėgė iki šiol efektyviau pridėti rankos, kad pagaliau atsirastų pataisos, leidžiančios smarkiau pričiupti korumpuotus politikus, valdininkus, teisėjus, teisėsaugos pareigūnus, įvesti griežtesnę atsakomybę machinacijų, susijusių su viešaisiais pirkimais ir konkursais, vykdytojams arba tiems, kurie taško valstybės ir savivaldybių lėšas, išguiti tą ne vieną dešimtmetį šleikštulį keliantį nebaudžiamumo tvaiką valdžios įstaigų ir įstaigėlių koridoriuose?

Veiklos dirvonai taip smarkiai užžėlę, kad reikia dar arti ir arti, tačiau dabar svarbiausiu klausimu J. Sabatauskui staiga tampa sąlygų Seimo nariams (čia pirmiausiai dega R. Žemaitaičio reikalai) dėl galimybės dirbti su slapta informacija sušvelninimas.

Ir šitame visame nesibaigiančių „atsitiktinumų“ ir „sutapimų“ fone išlenda dar vienas išraiškingas įvykis – premjeras G. Paluckas prabangiame verslininko Tautvydo Barščio žirgyne-poilsio komplekse Alytaus rajone per žvejybą susitinka su Druskininkų meru Ričardu Malinausku. Kas be ko, šalia sukiojasi ir pats žirgyno šeimininkas.

https://kaunas.kasvyksta.lt/2025/05/19/zmones/premjeras-g-paluckas-savaitgali-zvejojo-su-r-malinausku-ir-t-barsciu/

Trijulė vienaip ar kitaip yra turėjusi reikalų su teisėsauga, baudžiamosiomis bylomis ar teismų įpareigojimais – G. Paluckas buvo teistas už korupciją, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, R. Malinauskas korupciniame dumble dėl vadinamojo Vijūnėlės dvaro išsaugojimo, inkriminuojant teisėjų patepimą net 60 000 eurų kyšiu, kapstosi iki šiol (pirma instancija, Kauno apygardos teismas, R. Malinauską pripažino kaltu dėl prekybos poveikiu, netrukus prasidės skundo nagrinėjimas Apeliaciniame teisme), o T. Barštys sulaukė 1000 eurų baudos iš Kauno teismo už tai, kad būdamas liudytoju kitame garsiame korupcijos procese, kur teisiamas būrys eksprokurorų, advokatų, FNTT pareigūnas ir buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Jonas Furmanavičius, kviečiamas nedalyvaudavo posėdžiuose - parodymus davė tiktai iš ketvirto karto.

G. Paluckas ir jo užtarėjai gali šaipytis iki nukritimo, prikaišioti sąmokslo teorijas, kikenti ir netgi kuo skambiausiai kvatoti, tačiau faktas lieka faktu: vienas įtakingiausių asmenų valstybėje, Vyriausybės vadovas, susitinka su politiku, teisiamu už korupciją, kurio bylos procesas dar nepasibaigęs, ir kurios baigtis lems tolesnę jo karjerą.

Susitikimas iš serialo „Visiškai atsitiktinai“ įvyksta būtent tada, kai sprendžiasi verdikto R. Malinauskui įsiteisėjimo klausimas. Jei mero skundas aukštesniajai tesimo instancijai bus atmestas ir nuosprendis įsiteisės, jo kėdei ir apskritai politinėms perspektyvoms iškils rimtas pavojus.

Tad įtarimų tvaikas po tokių susitikimų, draugiškai skrodžiant sugautą žuvį, anaiptol neišsisklaido – juolab, kad R. Malinauskas jau yra pripažintas kaltu už povandeninių srovių sukimą, tvarkant savo reikaliukus.

Galima kratyti, vartyti situaciją kaip nori, tačiau iškalbingi sutapimai tiktai sustiprina abejones: tikimybė, kad visi trys įtakingi veikėjai iš skirtingų kraštų (G. Paluckas, R. Malinauskas ir T. Barštys) atsitiktine tvarka susitiks toje pačioje vietoje ir tą pačią dieną, tikrai nebuvo didelė.

Prisidengiant viešumo skraiste (nesislapsčiau, atvykau su šeima kaip privatus asmuo), egzistuoja galimybė spręsti ne tik viešus klausimus. Juk būtent tokiu momentu, pernelyg nesislapstant, bet ir negirdint pašalinėms ausims, galima aptarti reikalus, rūpimus tiktai žvejybos dalyviams.

Kiekvienoje valstybėje politikai, valdininkija elgiasi su visuomene taip, kaip ji jai leidžia.

Reiklūs ir kritiški piliečiai greitai pajunta makaronus ant ausų ir juos nusimeta, demaskuodami nevykusių triukų autorius.

Ir, priešingai, kuo žmonės nuolaidesni, patiklesni, pasyvesni, mažiau principingi, tuo lengviau jiems įpiršti, kad viskas, kas iš tolo bado akis ir kelia abejones, yra tik sutapimai ir atsitiktinumai, dėmių išmuštą audeklą pateikiant kaip švarutėlį.

Kuo daugiau leisime valdžios veikėjams, tuo toliau jie eis, pamiršdami, jog reikia skaitytis su tais, kurie juos išlaiko.